Laisvė (III dalis)
Humanistinis sprendimas apie etines vertybes yra to paties loginio pobūdžio kaip ir kiekvienas racionalus sprendimas. Darydamas vertybinį sprendimą, žmogus vertina faktus ir nesijaučia nei panašus į Dievą, nei pranašesnis, nei turįs teisę pasmerkti ir atleisti. Sprendimas, kad žmogus yra destruktyvus, godus, įtarus, pavydus, nesiskiria nuo gydytojo išvados apie širdies ir plaučių disfunkciją. Tarkime, mes turime teisti žmogžudį, žinodami, kad tai patologinis atvejis. Jei mes galėtume viską žinoti apie jo paveldėjimą, jo ankstyvąją ir vėlyvąją aplinką, visai galimas dalykas, mes prieitume išvadą, kad jį visiškai valdė sąlygos, kurių paveikti jis neturėjo galios; faktiškai jos valdė jį daug labiau negu kokį smulkų vagišių, ir todėl jis yra daug „suprantamesnis“ negu pastarasis.bet tai nereiškia, kad mes neturime spręsti apie jo blogumą. Mes galime suprasti, kaip ir kodėl jis tapo tuo, kas yra, bet mes taip pat galime vertinti jį tokį, koks jis yra. mes netgi galime tarti, jog, gyvendami tokiomis aplinkybėmis, patys taptume tokie kaip jis, bet nors šie motyvai mums neleidžia padijusti Dievu, jie neužkerta kelio moraliniam vertinimui. Problema „charakterio supratimas ar vertinimas“ nesiskiria nuo bet kokių žmogaus darbų supratimo ir vertinimo. Jei man reikia įvertinti batų porą arba tapybos darbą, aš tai darau pagal tam tikrus objektyvius standartus, būdingus šiems objektams. Tarkime, kad batai arba paveikslas yra prastos kokybės ir kas nors paminėjo faktą, jog batsiuvys arba dailininkas labai stengėsi, bet tam tikros sąlygos neleido jam padaryti geriau, – aš jokiu būdu nepakeisiu įvertinimo. Batsiuviui arba dailininkui aš galiu jausti simpatiją, norą padėti, bet negaliu sakyti, jog negaliu vertinti to darbo, nes suprantu, kodėl jis toks prastas.
Pagrindinė žmogaus pareiga gyvenime yra sukurti save, tapti tuo, kas potencialiai jis yra. pats reikšmingiausias jo pastangų kūrinys yra jo paties asmenybė. Galima objektyviai vertinti, kiek žmogui pasisekė įvykdyti šią užduotį, kiek jis realizavo savo galimybes. Jei jam nepasisekė įvykdyti šios užduoties, galima pripažinti šį pralaimėjimą ir vertinti jį už tai, kas jis yra – moralinis pralaimėjimas. Net jei žinoma, kad aplinkybės žmogui buvo nenugalimos ir kad kiekvieną kitą taip pat būtų ištikusi nesėkmė, jo vertinimas išlieka tas pats. Jeigu kas nors visiškai supranta šias aplinkybes, kurios padarė jį tokį, koks yra, šis gali jį užjausti, tačiau ši užuojauta nepadidina sprendimo vertės. Suprasti kitą nereiškia atleisti; tai reiškia, kad žmogus nekaltina kito, lyg būtų Dievas arba virš jo pastatytas teisėjas.
[Ėrichas Fromas. Žmogus sau]
Naujausi komentarai