Mada labiausiai prieinama išoriniam mėgdžiojimui

Mėgdžiojimą, G. Simmel, apibūdina kaip raidos pakopą. Kai noras imtis tikslingos asmeninės veiklos jau gyvas, tačiau gebėjimo įgyti jai dar stinga. Mėgdžiodamas žmogus įsijungia į visuotinybę. Tačiau, kur išliekančiuose dalykuose ieškoma pokyčių, individualaus skirtingumo, savęs išskyrimo iš visuotinybės, mėgdžiojimas – negatyvus ir kliudantis principas. Tai troškimas pasilikti prie to, kas duota, daryti tą patį ir būti tokiam pat kaip ir kiti, yra žmogaus, kuris nori pereiti prie naujų ir savų gyvenimo formų, nesutaikomas priešas.

O mada yra tam tikro pavyzdžio mėgdžiojimas, tenkinantis socialinio prisišliejimo poreikį. Mada veda atskirą žmogų keliu, kuriuo eina visi. Ji patenkina skirtingumo poreikį, diferenciacijos, nukrypimo, išsiskyrimo tendenciją. Mada visuomet yra socialinių klasių mada. Aukštesniojo sluoksnio mada skiriasi nuo žemesniojo sluoksnio mados. Jeigu mes visuomenines formas, drabužius, estetinius vertinimus, visą stilių, kuriuo žmogus save išreiškia, traktuosime kaip mados nuolat formuojamą dalyką, turėsime tarti, sako G. Simmel, kad madą, t.y. naują madą, apskritai susikuria tik aukštesnieji luomai. Kai tik žemesnieji luomai pradeda madą savintis ir taip peržengia aukštesniųjų luomų nubrėžtą ribą, pralaužia šitaip simbolizuojamo priklausymo tiems luomams išskirtinumą, aukštesnieji luomai iškart atsisako tos mados ir susikuria naują, kuri leidžia jiems vėl atsiskirti nuo plačiųjų masių ir žaidimą vėl pradeda iš naujo. Natūralu, kad žemesnieji luomai žiūri bei veržiasi į viršų, ir pirmiausia jie gali tai pasiekti tose srityse, kurios pavaldžios madai, nes mada labiausiai prieinama išoriniam mėgdžiojimui.

Kuo arčiau sugludę vienas su kitu socialiniai ratai, tuo stipriau siekiama mėgdžioti apačioje ir vaikomasi naujumo viršuje;  mados dalykai, kaip gyvenimo išorybės, ypač priklauso nuo pinigų turėjimo, todėl jų atžvilgiu lygybė su aukštesniu sluoksniu lengviau atkuriama negu visose tose srityse, kurios reikalauja individualių, už pinigus nenuperkamų pranašumo dalykų.

Mados esmė yra ta, kad jos visuomet laikosi tik grupės dalis, o visuma yra tiktai pakeliui į ją. Kai tik mada visiškai įsigali, t. y. kai tai, ką iš pradžių darė tik kai kurie, pradeda daryti visi be išimties, kaip atsitinka su vienais ar kitais drabužių ir bendravimo formų elementais, šitai jau nebelaikoma mada. Tolesnis jos plitimas priartina jos pabaigą, nes kaip tik tai pašalina skirtingumus. Mada priklauso prie tokių reiškinių, kurie siekia plisti įveikdami visas ribas, būti vis tobuliau realizuoti, tačiau jeigu pasiekiamas šis absoliutus tikslas, tai vidinis prieštaravimas juos sunaikina.

Požiūrį į žmogų, kuris laikosi mados, sudaro gana maloniai veikiantis pritarimo ir pavydo mišinys. Madingam žmogui pavydima kaip individui, o pritariama kaip rūšies atstovui.

Mada – tikroji žaidimų aikštelė tiems individams, kurie vidujai yra nesavarankiški ir reikalingi paramos, tačiau savigarbos jausmas skatina juos kuo nors pasižymėti, atkreipti į save dėmesį, išsiskirti iš kitų. Mada iškelia nereikšmingą žmogų, nes padaro jį visumos atstovu. Madingą kvailį išskiria tai, kad jis mados tendenciją išryškina be jokio saiko: jeigu madingi smailūs batai, tai jo batai bus ieties smailumo, jeigu madingos aukštos apykaklės, tai jo apykaklė sieks ausis, jeigu madinga klausytis mokslinių pranešimų, tai jo daugiau niekur kitur nesutiksi, ir t.t. Taigi visišką individualumą jis įsivaizduoja kaip tokių elementų, kurie kokybės atžvilgiu yra bendra atitinkamo socialinio rato norma, kiekybinį didumą. Jis eina kitų priešakyje – tačiau tiksliai jų keliu. Nors tai, ką jis išreiškia, yra kraštutinis viešojo skonio atvejis, vis dėlto atrodo, kad jis marširuoja visumos priekyje. Tačiau iš tikrųjų jam galioja tai, kas daugeliu atvejų galioja atskiro žmogaus ir grupės santykiui: kad vedantieji iš esmės yra vedamieji.

Tą pačią kombinaciją, kuri sukuriama kraštutiniu paklusimu madai, galima pasiekti ir opozicija jai. Tas, kas sąmoningai rengiasi ar elgiasi nemadingai, įgyja su tuo susijusį individualizacijos jausmą ne dėl savo individualių ypatybių, o vien neigdamas socialinį pavyzdį.

Mada kartu išreiškia ir pabrėžia potraukį susilyginti ir potraukį individualizuotis, siekimą mėgdžioti ir siekimą išsiskirti, ir šitai, anot G. Simmel, paaiškina, kodėl moterys paprastai ypač stipriai pasiduoda madai. Moteris, palyginti su vyru, yra ištikimesnė būtybė; ir būtent ištikimybė, kuri atspindi būtybės sielos tolygumą ir vieningumą, gyvenimo tendencijų subalansuotumo dėlei reikalauja gyvesnės kaitos labiau nutolusiose srityse. Priešingai, vyrui, kuris iš prigimties yra mažiau ištikimas mažiau reikia išorinės įvairovės formos. Vyras, anot G. Simmel, iš esmės yra daugialypė būtybė ir dėl to lengviau gali atsisakyti išorinio įvairumo. Dabartinės emancipuotos moterys, kurios siekia priartėti prie vyriškosios prigimties, jos judrumo, kaip tik pabrėžia savo abejingumą madai.

Mada yra tik viena iš formų, kuriomis žmonės, išorinių dalykų atžvilgiu pasiduodami visuotinybės vergijai, siekia kuo absoliučiau išgelbėti vidinę laisvę.

Kuo greičiau keičiasi mada, tuo pigesni turi būti daiktai, ir kuo pigesni jie tampa, tuo greičiau keisti madą jie skatina vartotojus ir spiria gamintojus.

Tačiau kartu mada pasižymi ta didžiai nuostabia savybe, kad kiekviena atskira mada, pasireiškia taip, tarsi ji norėtų gyvuoti amžinai. Kas šiandien perka baldus, dažniausiai perka madingiausius ir visiškai akivaizdu, kad po poros metų šio gaminio mados žavesys išnyks, kaip jau išnyko ankstesniojo žavesys. Madai yra svarbi tik kaita, tačiau jai, kaip ir kiekvienam dariniui, būdinga jėgų taupymo tendencija. Todėl ji nuolatos – tai ypač aiškiai matoma drabužių madoje – grįžta prie buvusių formų. Mados kelią galima prilyginti sukimuisi ratu. Mada gali tapti bet kuri aprangos, meno, elgsenos, nuomonių forma. Mados formai, anot G. Simmel, palyginti tolima ir svetima visa tai, ką galima apibūdinti kaip „klasiką“, nors ir ji kai kada mados neišvengia.

[Simmel, G. Sociologija ir kultūros filosofija. Vilnius: Margi raštai. 2007. P. 365-379]