Šarlatanizmas Lietuvoje (I dalis)

Kinikas Diogenas vidurdieny vaikščiojo su žibintu, sakydamas: „Ieškau žmogaus“. Grįžęs iš olimpinių žaidynių, paklaustas, ar daug žmonių buvo žaidynėse, jis atsakė“ „Liaudies daug, o žmonių mažai“.

Šio straipsnio tema – socialinis fenomenas, apie kurį yra mažai kalbama arba kuris išvis yra nepastebimas. Tai bandymas kritiškai apžvelgti smulkių sektų (sąvoka „sekta“ vartojama įvairiausioms „dvasinėms grupelėms“ apibūdinti) veiklą. Poreikis išsakyti nuomonę šio reiškinio atžvilgiu brendo palaipsniui, stebint judėjimus, skelbiančius išminties kelius. Retorinis straipnio klausimas – „Kodėl žmonės, atsidūrę gyvenimo kryžkelėje, puola gelbėtis priemonėmis, kurios patogiai po ranka pakliūva, nesusimąstydami apie „dvasinių mokytojų“ motyvus, nepasidomėję jų kompetencija?“ – išreiškia problemos svarbą, t.y. informacijos trūkumą šioje plotmėje.

Kokia žodžio „šarlatãnas“ reikšmė? Prancūzų kalboje reiškia apsukruolį, italų kalboje – plepį arba  vietovėje, esančios Perudžos (Perugia) provincijoje, Umbrijoje, Centrinėje Italijoje, kažkada klajojusius pardavėjus, kurie prekiaudavo padirbtais vaistais. Tai žmogus – apsimetėlis, sukčius ir šundaktaris.

Vasara – atostogų metas. Lietuviai mėgsta poilsį gamtoje, organizuoja įvairius masinius sambūrius. Vienas iš tokių renginių yra „Mandala“ festivalis, įgaunantis jau tradicinį tęstinumą, šiais metais berods ketvirtas iš eilės. Dalyvauju jame, paskatinta smalsumo, kaip stebėtoja jau trečią kartą. Pirmąjį kartą pasirodė keistas renginys, į kurį renkasi įvairiausio plauko keistuoliai, neformalai su savita pasaulėžiūra, žiniuoniai ir mistinės paslapties puoselėtojai, propoguojantys sveiką gyvenimo būdą, su pažadu lūpuose atskleisti kiekvienam trokštančiam pačios Visatos išmintį. Tačiau jau pirmasis mano pabuvojimas „ten“ pakurstė skepticizmą.

Pirminė renginio idėja atrodo patraukliai. Pavadinimas pasirinktas „Mandalų“ garbei, kurias piešė net pats C. G. Jungas, bandydamas nutiesti kelią į pačią savo pasąmonę. Rašytoja Jurga Ivanauskaitė rašė, kad pasak G. Tucci‘o, „Mandala atkartoja kosminį vieno branduolio sprogimą, išsklidimą, sugrįžimą vėl atgal į centrą ir taip pat atspindi analogišką žmogaus dramą. Jo manymu, kiekviena asmenybė yra sambūvis dviejų prieštaringų tendencijų: vienos – išcentrinės, vedančios mus į išorę, anapus savęs pačių; antrosios – nukreiptos į centrą, vienatvėje sugrąžinančios į patį nemirtingą žmogiškosios prigimties branduolį.“[1] C. G. Jungas pastebėjo, kad „paprastai mandalos pasirodo psichinio sumišimo ir bejėgiškumo situacijose. Tokiais atvejais susiklostęs archetipas pateikia tvarkos modelį, kuris lyg psichologinis kryžius ar į keturias dalis padalytas apskritimas tam tikra prasme uždengia psichinį chaosą. Tuomet vienas psichikos turinys atsiduria savo vietoje. Apsauginis ratas sulaiko visą tą sumaištį ir neleidžia jai išplysti į nežinomybę.“[2]

Renginio tikslas – kilnus, besiremiantis statistikos duomenimis apie psichologinių sutrikimų dažnumą. Ir tikrai, ten tenka susidurti ne tik su psichologiškai, tačiau ir su psichiškai pakrikusiais asmenimis, kuriuos išduoda jų pakylėta, pagarsinta, etuziastinga kalba. Ir kyla klausimas, ar šis kilnus judėjimas teikia profesionalią pagalbą, o gal, pablogina ar paaštrina jų būklę? Tačiau nesu profesionalė šių sričių ir primenu sau propoguojamas dvasines vertybes – atjautą ir toleranciją, o apie naudą ir žalą palieku pamąstymus specialistams.

Taigi, tai, kas vyksta „ten“, vadinama grupine mandalos kūryba. Stovyklavietė padalinama į keturis sektorius: ugnies, oro, vandens ir žemės. Kiekviena erdvė atsakinga už specifinę veiklą: ugnies mandala už kūrybą, oro – už dvasines praktikas, vandens – už psichologiją, na o žemės – už masažus, gyvą ir žalią maistą, konkrečiai neįvardinta, tačiau apibendrinu, kad už fizinę sveikatą.

Idėja atrodo įdomiai ir viliojančiai. Prisimenu filosofijos istoriją, pasakojančią, kad jau Mileto graikas Talis (VI a. pr. Kr.) pasaulio, jo reiškinių paaiškinimo ieškojo pačioje gamtoje. Jis teigė, kad žmogus pats atsakingas už savo gyvenimą ir nepriklauso nuo aukštesnių jėgų, nes gamtoje viskas vyksta ne pagal dievų įgeidžius, bet pagal jos pačios dėsnius. Tereikia juos tik atrasti, suprasti ir jais vadovautis. Visos gyvybės pradu jis laikė vandenį. Sakė: visa, kas gyva, gyvena drėgmės dėka, o kas mirę, sudžiūsta, visa ko gemalai yra drėgni, o maistas – sultingas. Visa yra iš vandens, iš vandens atsirado ir iš vandens susideda.

Kiti du graikų filosofai, Anaksimandras ir Anaksimenas, irgi pritarė pirmapradės medžiagos teorijai, pasak kurios, viskas atsiranda ir išnyksta.

Anaksimandras vartojo terminą „archė“ ir buvo įsitikinęs, jog tai, kas buvo pradžioje, niekada nesiliauja buvę, tik įgyja kitas formas. Kad kintantys reiškiniai turi pastovią prigimtį. Reiškiniai yra įvairūs, o prigimtis – vienoda. Anaksimandro pradas – beribis, tai „apeironas“ (neapibrėžtis). Jis manė, kad iš pradžių Žemę gaubė ugninis lankas, paskui jis sutrūkinėjo, o dabar kibirkščiuodamas sukasi apie Žemę. Na, o Anaksimenas pirminę medžiagą tapatino su oru.
Visi šie trys graikai buvo vadinami gamtos filosofais, nes pirmieji bandė kurti teorijas, pagrįstas gamtos dėsniais.

Taip pat ir Herakleito teorijoje aptinkame ne tik išorinio pasaulio stebėjimus, bet ir introspekciją. Ugnis jam kaip pasaulio pradas tampa jūra, oru, žeme ir vėl virsta ugnimi. Ugnies pokyčiai vyksta dviem kryptimis: „žemyn“ ir „aukštyn“. Nusileisdama iš aukštybių, tampa oru, šis krisdamas susikondensuoja į vandenį, o nukritęs vanduo susigeria į žemę, bet žemė vėl garuoja, jos alsavimas kuria vandenį, kuris virsta debesimis ir galų gale ugnimi grįžta į savo aukštąją tėvynę. Kryptys dvi, bet kelias žemyn ir aukštyn yra vienas. Tikrovės vaizdą reprezentuoja upė. Viskas teka, niekas nestovi vietoje. Ir gyvi padarai, ir daiktai – viskas be paliovos kinta, juda ir vėl, bet jau kitaip, susijungia. Teiginiu: „Negalima du kartus įbristi į tą pačią upę“ – norėjo pasakyti, jog antrą kartą įbrendame jau į kitą, naujai atitekėjusį vandenį, o ir patys per tą laiką senstelėjame, tad nebesame tie patys. Tikrovės vaizdas taip pat yra mirtis: „bijome vienos mirties, o iš tikrųjų jau esame mirę daugybę kartų“; „siela miršta tapdama vandeniu, vanduo miršta tapdamas žeme“. Gamta yra nuolatinis mirimas ir nuolatinis gimimas. Ta pati gamta visą laiką yra kita: „į tą pačią upę įbrendame ir neįbrendame“. Negalime sakyti, kad esame, nes „esame ir nesame kartu“. Tiesa yra tik tai, kad kintame. Nėra būties, yra tik tapsmas. Vis dėlto ir Herakleitas tikėjo, kad tie pokyčiai vyksta pagal vieną dėsnį, galiojantį visiems. Tai – karas, kuris „yra visa ko tėvas ir valdovas, tačiau pasaulį tvarkančio proto dėka priešingi veiksniai jungiasi ir iš jų susidaro gražiausia harmonija“.[3]

Tačiau grižkime į Mandalos festivalio teritoriją, kuri išties skoningai išpuošta: spalvingais mandalų piešiniais ant šilko, pintomis sapnų gaudyklėmis. Įspūdį stiprina skambančių gongų virpesiai, kažkada šamanų naudotais instrumentais išgaunami nepakartojami garsai.

Tačiau nesustokime ir keliaukime toliau į Vandens mandalos stichiją, kurioje buriasi psichologijos srities atstovai.  Sutinkame Genovaitę Bončkutę-Petronienę, save pristatančią kaip klasikinės psichologijos atstovę. Žmonėms patinka jos paskaita, o man labiau primena populiariosios psichologijos žurnalo žaidimus ir pasakojimus. Psichologė yra išleidusi kelis romanus. Vienas iš jų – „Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“, kuriame, mano supratimu nukopijuojamas Irvino D. Yalomo rašymo metodas, skelbiamos viešai klientų istorijos, žinoma, prieš tai apdairiai gavus jų sutikimą, pakeičiant jų vardus ar kai kurias gyvenimo akimirkas, neva bandant išsaugoti jų privatumą. O juk gyvename Lietuvoje – provincialiame krašte, kur vieni kitus bent iš matymo beveik pažįstame. Todėl naiviai atrodo ši uždangos užuolaidėlė. Ši veikla veikiau primena „biznelį“, kai apsukruolis, siekdamas šlovės, sugeba pasipelnyti iš kitų bėdų turgaus istorijų. Man sukelia grubią asociaciją su dvasine prostitucija. Tačiau kaip populiarų šou, įmanoma pateisint, nes pseudopsichologai klesti čia stipriau.

Geštalto specialistė Ramunė Jaliniauskaitė-Truncė sumaniai žongliruoja organizmo cheminių reakcijų žiniomis – susirinkusią liaudį terapina apsikabinimų praktika. Sutelkusi į ratelį tarpusavyje nepažįstamus žmones skatina jų „dvasinį atvirumą“ žvilgsnio ir apsikabinimų galia. Kaip žinoma, apkabinimai ir glamonės smegenyse sužadina oksitocino gamybą, o ypač moterims, kuris skatina, tačiau nebūtinai pagrįstą, pasitikėjimą glamonių partneriu, padidina tikimybę, kad bus patikėta visais partnerio teiginiais. „Oksitocino ar dopamino injekcijos į bendruomeninių gyvūnų smegenis gali netgi sužadinti glamones ir poros ryšių pojūtį nesant tradicinių tokių dalykų prielaidų – asistavimo laikotarpio ir seksualinio ryšio; tai ypač būdinga patelėms,“[4]– perspėja mokslų daktarė, Kalifornijos universiteto neuropsichiatrė Louann Brizendine. Ji pasakoja apie Šveicarijoje atliktą eksperimentą, kai per žaidimą tyrinėtojai vienai tariamų „investuotojų“ grupei išdalijo nosies purškalo su oksitocinu, o kitai grupei davė placebinio nosies purškalo. Tie investuotojai, kurie gavo oksitocino, investavo dvigubai didesnes sumas nei grupė, naudojusi placebinį purškalą. „Oksitocino grupė“ buvo labiau linkusi pasitikėti nepažįstamu žmogumi kaip finansiniu patarėju – jos dalyviai jautėsi saugesni, kad jų investicija atsipirks. Tyrėjai padarė išvadą, kad oksitocinas suaktyvina smegenų grandis, atsakingas už pasitikėjimo jausmą.

Ar gerbiamoji geštaltininkė prisiima atsakomybę atlikinėdama bandymus su savanoriais? – mintyse klausiu savęs iš tolo stebėdama veiksmą. Apie sartrišką žvilgsnio galią įtariu nėra nei girdėjusi, nei giliau mąsčiusi. Žvilgsnis atskleidžia suvokimą, kad esi apžiūrinėjama. Kito žvilgsnis paverčia objektu mane. Objektyvuodamas mane glemžiasi mano laisvę, ir atvirkščiai – objektyvuodama kitą aš neigiu kito laisvę. Buvimą objektu kitam Sartre‘as interpretuoja hegeliškos pono ir vergo dialektikos kontekste. Būti objektu kitam reiškia buvimą vergu.[5] Taip pseudopsichologė renka sau vergų būrį.

Kitas personažas -Kazimieras Daugėla, save pristatantis sisteminiu psichologu, fenomenologinės psichoterapijos konsultantu ir „konsteliacijų“ vedančiuoju. Šis psichologas „guru“, sustatęs žmones lyg šachmatų figūras atlieka ėjimus į kairę, į dešinę, pirmyn ir atgal, šalia interpretuodamas ir kurdamas naratyvus, kurie klientams sukelia „VAU“ efektą, kartais ir psichologinį šoką. Taikydamas įtaigos metodus skatina viešas porų išpažintis. Įdomu būtų sužinoti šios praktikos ateities rezultatus, kokios gyvenimo pasekmės ištiko tuos žmones, ar šitoks gydymo metodas mediciniškai įteisintas?

Į bendrą apžvalgos ratą galima būtų traukti ir Lietuvos NLP judėjimo narius. Tačiau sustosiu, bandydama susikoncentruoti galbūt į „pozityvią“ festivalio naudą. Tai praėjusių festivalių nuosėdos, išlikusios iki šiol.

Šiemetinius mano įspūdžius, mintys rasite straipsnio II-oje dalyje – tęsinyje.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. liepos 25 d.

[1] Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą. Vilnius: Tyto alba. 1997. P. 111-113
[2] Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P. 512, 513
[3] Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija (I tomas). Vilnius: Alma littera. 2011
[4] Brizendine L. Moters smegenys. Vilnius: Baltos lankos. 2013. P.93-95
[5] Jonkus D. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai// Kito problema Sartre‘o fenomenologinėje antropologijoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 2009. 185