Mylėk ir daryk, ką nori

Félixas Ravaissonas (1813-1900) – prancūzų filosofas, kurio žinomiausias įpėdinis yra Henris Bergsonas ir kurio tekstą, skirtą Ravaissono gyvenimui bei darbui, galima rasti knygoje „Mąstymas ir Judantysis” (Phi knygos, 2021).

Ravaissonas užsiiminėjo Aristotelio metafizikos „tvarkymu”. Jis kritikavo senovės graikų filosofiją už bandymą įkalinti mus abstraktume – platonikus už idėjas, pitagorininkus už skaičius – kurį suprato kaip tikrovės supaprastinimą. Kuo idėja bendresnė, tuo ji tuštesnė, artinanti mus prie grynojo niekio. Kitaip tariant, bendrybės nėra filosofiškos.

Ravaissonas nubrėžė opoziciją tarp Platono ir Aristotelio ir pratęsė intelektualinę, jutiminę intuicijas dvasine intuicija.

Anot Bergsono, Ravaissono visi darbai persukti tvirtinimu, „kad filosofas turėtų ne skiesti mąstymą bendrybėmis, o koncentruoti jį į individualumą”. Yra spalvos ir yra raudona, mėlyna, žalia… Jei raudona mums yra tik spalva, mes ištriname iš jos raudonumą ir paliekame tik spalvos idėją. Bet bendras vienijantis apšvietimas yra ne abstraktybė, kuri išjungia šviesą, o įvairovė – raudonos, mėlynos, geltonos, violetinės ir etc. spalvų niuansai. Ir tik tokio matymo reikia reikalauti iš metafizikos.

Ravaissonas įkvėpimo sėmėsi ne tik iš Aristotelio filosofijos, bet buvo dar ir gabus tapytojas, jau šešiolikos metų bandęs kopijuoti Ticianą. Jis ne tik piešė, bet ir citavo Leonardo da Vinci, kad kiekviena gyva būtybė pasižymi vingiuota linija ir kiekviena iš jų banguoja savita maniera, o meno užduotis yra perteikti šį individualumą, o ne beasmenį bendrumą. Menas yra atvaizduota metafizika.

Ravaissono disertacija (1838) vadinosi „Apie įprotį”, kurioje kėlė klausimą: kas yra gamta? Ir įpročio mechanizmą suprato, kaip suakmenėjusią dvasinio aktyvumo liekaną.

Jo asmenybė, anot Bergsono, pasižymėjo kukliomis savybėmis. Jis manė, kad „norint būti išgirstam toli, nebūtina kelti balso, jei skleidžiamas garsas yra visiškai grynas. Nebuvo žmogaus, mažiau už jį siekiančio paveikti kitus”.

Tai buvo filosofas anapus rėmų: iš tų žmonių, kuris nemėgo reikštis, nutardavo rašyti tik paragintas išorės. Spiritualistas, kuris visatą suprato kaip išorinės tikrovės aspektą, pamatytą iš vidaus. Konkrečiai pamatytame daikte ieškojo aukščiausių metafizinių tiesų.

Ragino vaikus mokytis piešti, pradedant ne nuo paprasčiausių geometrinių figūrų, kaip trikampis, kvadratas, o nuo tobuliausių žmogaus figūrų, kurias įžvelgė graikų skulptūrose.

1870 m. dirbo Luvro muziejuje antikinių, moderniųjų skulptūrų konservatoriumi. Jo iniciatyvos ir pastabumo dėka restauravo Milo Veneros statulą.

Savo Filosofiniame testamente gyvenimo meną įžvelgė šv. Augustino priesake: „Mylėk ir daryk, ką nori”. Blogis kyla ne iš sąlygų nelygybės, o iš piktų jausmų, kurie ją lydi.

Čia paminėti TIK keli faktai apie įspūdingą Félixo Ravaissono asmenybę.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė, 2022 m. vasario 05 d.

Pagal Henri Bergson „Mąstymas ir judantysis“  (Iš prancūzų k. vertė P. Aleksandravičius. Phi knygos. 2021)