5 filmai apie intelektualus

Apie Holivudo kritiką, Eichmanno teismo procesą, „bitnikų kartą“ – ką žiūrėti?

Intelektualai – tai žmonės, kurie turi ypatingą simbolinę galią ir atlieka kritikos funkciją santykyje su dabartine realybe. Tačiau, nepaisant intelektualinių figūrų unikalumo, jie retai atsiranda kinematografų temose, pasirodo tik periferijoje, dažniausiai stereotipiškame „išmintingojo patarėjo“ įvaizdyje. Šiame sąraše pateikti penki filmai, kurie atskleidžia intelektualo fenomeną visuomeninėje, politinėje ir kultūrinėje erdvėse.

1. Sociologija kaip kovos menas

„La sociologie est un sport de combat“, rež. Pierre Carles, 2001.

Prancūzija yra labai svarbi šioje temoje, nes ten XIX-XX a. sandūroje, santykyje su „Dreyfus byla“ pirmą kartą pasirodo intelektualų savęs aprašymai ir pasireiškia jų tapatybės. Tada ir atsiranda raktinė viešojo intelektualo figūra, svarbi šiuolaikinei sociologijai. Pats reikšmingiausias pavyzdys XX a. vid. – Mišelis Fuko (Michel Foucault), antroje amžiaus pusėje tokia asmenybe, be jokių abejonių, yra Pierre Bourdieu.

Filmas buvo filmuojamas paskutiniuosius Bourdieu gyvenimo tris metus, todėl pastebimas didžiojo sociologo senėjimo procesas. Juostos kūryboje dalyvavo ir jo studentas, artimas sąjungininkas Loïc Wacquant. Šiame filme yra labai įdomi scena, kurioje matome mokytojo mokiniui patirties perdavimą, kaip dokumentiniam filmui apie intelektualus – tai unikalus momentas. Antras labai svarbus aspektas – tai viešoji intelektualo gyvenimo pusė. Mes matome, kaip Bourdieu eina į įvairius susirinkimus, mitingus, demonstracijas. Vienu momentu prie jo prieina mergaitė ir sako, kad ji nesutinka su kai kuriomis jo idėjomis. Epizodas rodo, kad Bourdieu, priešingai nusistovėjusiai nuomonei apie intelektualus, nėra atsiskiręs nuo publikos ir savo skaitytojų, ir randasi nuolatiniame dialoge su jais ne tik raštu.

„Sociologija kaip kovos menas“ – komentuodamas šį pavadinimą, Bourdieu sako, kad jo vizijose sociologija – tai kova, skirta keisti visuomenę, tai būdas apsaugoti savo poziciją, kuri apribota labai griežtų taisyklių ir kurių negalima pažeisti. Jis priklauso angažuotų intelektualų grupei, atvirai ginančiai savo politines pažiūras.

Tai paskutinių trijų gyvenimo metų vieno iš didžiausių sociologų XX a. dokumentika, kuri leidžia suprasti, jog Bourdieu dirbo kaip viešas intelektualas, perduodamas patirtį savo mokiniams, kaip jis sujungia sociologinius tyrimus su socialinėmis ir politinėmis problemomis.

2. Derrida

„Derrida“, rež. Dick Kirby, Amy Ziering, 2002

Filmas, pasirodęs ekranuose prieš dvejus metus iki Derrida mirties, daugiausiai koncentruojasi ties kasdieniu filosofo gyvenimu. Jis buvo ir tebėra labai prieštaringa figūra, kurią kai kurie bando išstumti iš intelektualinio lauko, kaltindami šarlatanizmu. Jo kritikai teigia, kad Prancūzijos mokslininko „dekonstrukcijos“ metodas buvo neproduktyvus, jo požiūris sulėtino literatūros ir filosofijos vystymąsi. Šis filmas demonstruoja jo filosofinės argumentacijos vidinę logiką. Kas yra įdomu? Kad pats Derrida draudžia tokį interpretavimo būdą. Jis yra įsitikinęs, kad norint suprasti tekstą, mums nereikia žinoti jo konteksto. Atsižvelgiant į tai, vyksta konfrontacija tarp kinematografų ir Derrida, kuri sukuria vidinę filmo dramą.

Šį konfliktą galima pajausti tuo momentu, kai Derrida labai „nepatogiai“ atsakinėja į interviuotojų klausimus. Mes matome, kad jis tikrai nenori tęsti pokalbio. Kitas pavyzdys – kai Derrida jau žiūri filmuotą medžiagą. Be bendražmogiško sumišimo, galima pastebėti, kad ši peržiūra prieštarauja jo pagrindinėms nuostatoms. Filmas veikia kaip anti-metodas pačiam Derrida, besipriešinančiam visokioms interpretacijoms. Juosta leidžia suprasti, kaip mokslininkas dirbo, jo požiūrių evoliuciją, slypinčią už pagrindinės jo filosofijos sąvokos.

3. Hannah Arendt

„Hannah Arendt“, rež. Margarethe von Trotta, 2012.

Yra tokios sociologinės temos – kaip masinis smurtas, paklusnumas ir autoritarinės visuomenės,  jos dažnai vertinamos kartu. Pagrindinis klausimas: kaip įmanoma, kad didelis skaičius žmonių paklusta autoritariniams lyderiams, kurie duoda nurodymus ir valdo visuomenę taip, kad ji vystosi ne visai pagal daugumos interesus?

Egzistuoja trys gerai žinomi eksperimentai iš socialinės psichologijos srities, kurie puikiai iliustruoja šią problemą – Milgramo, Stanfordo ir trečioji banga (the Third Wave). Eichmanno figūra – tai žmogus, kuris buvo atsakingas už žmonių transportavimą į koncentracijos stovyklas – dažnai naudojama kaip komforto simbolis tokiam paklusimui. Pagrindinis filosofinis klausimas: ar dalyvavę šiuose eksperimentuose žmonės, kaip Eichmannas, turi polinkį į tai nuo pat gimimo, t. y. ar jau iš pat pradžių turėjo tokias savybes, kad noriai tapdavo pavaldiniais, arba smurto lyderiais? Ar pati situacija savaime sukuria tokius vaidmenis?

Eichmannas – problemos metafora. Ši pavardė kartais naudojama net daugiskaita, apibūdinant žmones, pasirengusius vykdyti žiaurius aktus, aklai paklūstančius biurokratijos instrukcijoms. Filmas fokusuojasi į labai trumpą Hannah Arendt gyvenimo periodą – jos kelionę į Eichmanno teismo procesą Izraelyje.

Ji ten keliauja su The New Yorker užduotimi ir ilgai rašo straipsnį apie bylos nagrinėjimą. Publikacija parodo, kad Eichmannas buvo tiesiog nuobodus biurokratas, kuris darė tai, ką jam sakė. Jam nerūpėjo, ką pervežti: žmones, butelius, plytas… Jis tiesiog sekė instrukcijomis. Tai labai svarbus istorinis siužetas, parodantis, kad tokį žmonių elgesį išprovokuoja pati situacija, ir nėra įgimta.

Ši publikacija sukėlė masinę diskusiją, Arendt užplūdo kritikos banga. Daugelis norėjo įrodyti, kad nacizmas – tai absoliutaus blogio pasireiškimas, demoniškumo šaltinis, o ne įprastos biurokratijos apraiška. Filmas nutrūksta tuo metu, kai tik Arendt  susiduria su kritika. Mes matome ir čia paraleles su filmais apie Derrida ir Bourdieu – tik dalelė jos gyvenimo, tai ne drobė, ne biografija nuo lopšio iki kapo. Mums parodo, kad Arendt gyvenimas taip pat pilnas mažų kasdienių problemų, kad jos sunkus charakteris. Bet filmas leidžia suprasti, kaip buvo parašytas „Blogio banalumas. Eichmannas Jeruzalėje“ („Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil“, 1963) ir kodėl ši istorija yra svarbi socialinei teorijai bei filosofijai.

4. Iškrypėlio kino gidas: Ideologija

„The Pervert’s Guide to Ideology“, rež. Sophie Fiennes, 2012.

Ideologijos ir intelektualų temos paprastai gvildenamos kartu, nes sociologijoje apie intelektualus, grubiai tariant, vyrauja trys nuomonės. Pirmoji, kad intelektualai yra ne visuomenėje, nedalyvauja jos „gamyboje“, todėl jie neturi kolektyvinių materialinių interesų, dėka ko, gali objektyviai kritikuoti, demaskuoti, denonsuoti visuomenėje esančią ideologiją.

Antrasis požiūris yra toks, kad intelektualai užimti nematerialine gamyba – idėjų, tekstų produkcija. Taigi, jie turi interesų, susijusių su šia produkcija, ir iš čia kyla jų savosios ideologijos, kaip grupės. Trečiasis vaizdas: intelektualai negali savęs „ištraukti“ iš visuomenės. Viena ar kita forma, jie daugina esamą ideologiją visuomenėje. Bet tai nereiškia, kad jie turi savo kolektyvinę ideologiją. Štai viena priežastis ir trys jos aspektai, kodėl ideologija ir intelektualai taip dažnai žengia koja kojon.

Filmas su Žižeku kaip tik apie sąryšį tarp intelektualų (ir net plačiau – visuomenės veikėjų, kompozitorių, aktorių) ir Holivudo sistemos, jos ideologijos. Tai pagrindinė filmo problema: kaip masinės industrijos gamina, stiprina arba dekonstruoja ideologiją. Šio filmo paradoksas tai, kad pats Žižekas, viena vertus, yra visuomenės intelektualas, o kita – lygiagreti „įžymybė“ su kai kuriais Holivudo populiariais aktoriais. Jo figūra yra kultūros kultas, garbinamas tam tikrose bendruomenėse: aplink jį sukasi daug gandų, skandalų, žmonės seka, ką jis daro, ką kalba, net jei tai, nereikšmigi dalykai.

Viena vertus, filmas stiprina Žižeko kultą, kita vertus, tai savotiška ataka prieš patį save. Todėl jis visada kuria ironišką situaciją – pavyzdžiui, sėdi ant unitazo ar persirengia Stalino kostiumu.

Įdomu, kad Žižekas šiame filme bando dekonstruoti kultų sistemą ir parodo, kaip Holivudo kinas kuria jį. Gal ir ne visada jis tai daro atsargiai: sumaišo Holivudą ir Arthouse, filmus įvairių stilių, skirtingų epochų, ignoruoja kontekstą. O tam tikru momentu, net pradeda kalbėti apie klasikinę muziką Rammstein. Bet šį filmą iš tikrųjų galima priimti kaip kino gydą, ir tai pavyzdys įdomios šiuolaikinės kultūros analizės.

5. Šauksmas

„Howl“, rež. Rob Epstein, Jeffrey M. Friedman, 2010.

Paskutinis šio sąrašo filmas gali šiek tiek būti Jums staigmena. Tai Amerikos poeto Irwin‘o Allen‘o Ginsberg‘o, priklausiusio „bitnikų kartos“ (Beat Generation, 1940-1950) judėjimui, kurio Meka buvo Niujorke ir San Franciske, paveikslas. Filmas yra apie trumpą, bet labai svarbų istorinį epizodą šios literatūrinės ir intelektualinės krypties, o būtent apie Ginsberg‘o bylą ir jo leidėją, kuris 1956 m. išleido nedidelę knygelę – poemą „Šauksmas“. Joje nebuvo daug idėjų, metaforų ir gausių sekso, narkotikų scenų. Nors šie du elementai iššaukė itin aštrią Amerikos moralistų kritiką, kurie padavė poetą ir jo leidėją į teismą. Nuostabiausia, kad Ginsberg‘ui pavyko laimėti bylą ir ši pergalė žymi svarbų Amerikos visuomenės kultūros lūžį.

Beat Generation, – tai pačio savęs paieškos kryptis, kelionė, apie visų dvasinių ir intelektualinių tendencijų eklektiką, ypač budizmo, apie seksualumą ir narkotikus. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai neturi nieko bendro su intelektualais. Tačiau šis judėjimas gimsta tarp Kolumbijos universiteto sienų, ir susijęs su prancūzų poezijos ir meno judėjimu XX a. prad. Bitnikų karta labai stipriai pakeitė ir liberalizavo amerikiečių visuomenę, būtent jos dėka ir atsirado „pažangaus žvilgsnio“ idėja, kuri iki šiol dar yra neatskiriama Amerikos sąmonės dalis. Įdomi šio filmo detalė, kad Ginsberg‘o advokatą vaidina Jonathan’as Daniel’ius Ham’as, atliekantis pagrindinį vaidmenį seriale „Bepročiai“ (Madmen), kuriame pasakojama apie artimą šiam filmui epochą ir svarbius socialinius pokyčius.

Sociologas Arseniy Khitrov (Арсений Хитров)

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Pagal: https://postnauka.ru/faq/63509