Parmenino Būties teorija

„Reikia būtinai sakyti ir galvoti, kad būna tik tai, kas yra. Juk būtis yra, o nebūties nėra.“

 

[Parmenidas (apie 500 m.)]

 

Parmenino samprotavimų apie būtį išeities taškas buvo be galo paprastas. Tai tautologiškai skambanti tezė. Kitaip tariant, Parmenidas rėmėsi tik (kaip sakoma šiandien) „ontologiniu tapatybės principu“.

Bet iš šio paprasto principo Parmenidas darė daugybę išprotavimų; jis išprotavo visas būties savybes. Tautologinis teiginys, kad būtis yra, o nebūties nėra, tapo visų tolesnių jo būties teorijos teiginių pamatu.

Būtis neturi pradžios, tad iš ko ji galėtų atsirasti?

Tik iš nebūties, bet nebūties nėra. Ji negali turėti ir pabaigos, nes neturi ir pradžios; vadinasi, ji yra amžina. Ji yra tolydi, nes kiekvienas pertrūkis būtų nebūtis; yra nejudanti ir apskritai nekintanti,  nes keistis ji galėtų tiktai tapdama nebūtimi; ji yra ir nedaloma, nes jos dalys, jau nebebūdamos būtimi, turėtų būti nebūtis; ji neturi savyje jokių skirtumų, nes kas skiriasi nuo būties, tas yra nebūtis. Vadinasi, būtis yra pastovi ir vienoda, ji yra tapsmo ir įvairovės priešybė.

„Vien žodžiai tėra tai, ką mirtingieji įtvirtino savo kalboje, manydami, jog sako tiesą: atsiradimas ir išnykimas, būtis ir nebūtis, vietos ir matomos spalvos kaita.“

Ar Parmenino būtis ta pati, apie kurią Herakleitas sakė, kad ji yra kintanti ir įvairi? Gal tai kokia nors kita būtis, abstrakti, nemateriali, transcendentinė?

Herakleito teorija atitinka patirtį, juslinį pasaulio vaizdą. Parmenidas vien tik samprotavimu prieina savo išvados.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code