Varpas
Nagardžuna atstovauja galingai dzenbudizmo krypčiai, kita kryptis buvo Kinijos daosizmas. Pastaroji yra ontologinė, nes daosizmas ieško ne tik patirties, bet ir visatos „šaltinio“. Šis šaltinis vadinamas Dao, nors kartais Dao atrodo priklausantis nuo „to, kas yra“. Be to, kartais Dao yra sulyginamas su „ne-būtimi‘ (wu) kaip visatos šaltiniu. Taigi Dao, kaip ne-būtis, yra prieš būtį ir todėl nėra gryna tuštuma, bet neturi ribų. Reikia iškart pasakyti, kad ne-būtis negali turėti jokių egzistencijos ypatybių ir todėl griežtai skiriasi nuo būties. Staiga vėl aptinkame kategorinį skirtumą, reikalaujantį dar kartą permąstyti ne-būtį ne kaip ontologinę sąvoką, bet kaip iki-ontologinę patirtį, neprieinamą jokių ontologinių skirtumų keliu. Visgi yra kalbama apie ne-būtį kaip būties šaltinį, todėl reikia suprasti, kaip ne-būtis yra susijusi su būtimi arba kaip beformė ne-būtis pasirodo būties pavidalu. Kad suprastume šį pagrindinį klausimą, reikėtų pasielgti rytietiškai – vietoje argumento galima papasakotį įvykį, kuris atvertų įžvalgą. Rytų kultūrose, įskaitant ir Japoniją, šventyklos turi varpą, bet, skirtingai nuo vakarietiško varpo, rytietiškas varpas neturi viduje šerdies, reikalingos skambinti. Rytuose matome kuoliuką arba baslį, pakabintą ant dviejų virvių. Norint, kad varpas suskambėtų, reikia baslį labai stropiai ir tiksliai įsiūbuoti, kad jis trinktelėtų į gaubto išorę ir – varpas suskambės.
Vakariečiui būtų įdomu sužinoti, kiek varpui metų, iš kokio metalo jis padarytas (dažniausiai iš bronzos), technologijas, kurias naudojant išlietas varpas, gal net kainą. Varpas yra daiktas, ir jis suskamba. Bet Rytai varpą supranta kitaip. Paklausus dzenbudisto, kodėl varpas suskamba, jis atsakytų vakariečiui neįprastai. Jei varpas, kuriam galbūt jau tūkstantis metų, būtų išlietas iš solidaus metalo, išgirstume ne skambesį, o tik duslų garsą. Varpas skamba todėl, kad jis atriboja „amžiną“ tuštumą, kuri yra daug reikšmingesnė už varpo amžių ar jo metalą. Varpas, kaip tuščias gaubtas, suskamba ne iš vidaus, bet iš visur ir per viską, atverdamas tuštumą. Šis palyginimas, kurį pasiskolinau iš japonų kolegos Hirošio Kodžimos, yra būties ir ne-būties sąryšio analogija. Varpas yra būtis, o jo tuštuma – ne-nebūtis. Varpo skambesys nėra vien metalinio gaubto ar vien tuštumos padarinys. Be tuštumos varpas neskambėtų, o be varpo tuštuma būtų tyla. Taigi varpo skambesiui būtis ir ne-būtis yra neišvengiamai reikalingos. Be to, būtis, kaip ir varpas, turi savo laiką, todėl viskas, kas pasirodo, taip pat dingsta, bet ne-būtis, kaip sąlyga būties formavimuisi, yra belaikė ir nekintanti. Būties formos yra tai, kas kinta ir apriboja ne-būtį. Per jas ne-būtis įgauna formą. Todėl ne-būtis neturi vardo. Bet koks įvardijimas parodytų būties formavimąsi iš ne-būties, ne-būties formavimą.
[ Mickūnas A. Per fenomenologiją į dzenbudizmą. Vilnius: Baltos lankos. 2012. P. 11, 12]
Naujausi komentarai