Ką gamta palieka neužbaigta, papildo menas
Čia man stulbinančiai aiškiai atsiskleidė kosminė sąmonės reikšmė: „Quod natura relinquit imperfectum, ars perficit“ (lot. – tai, ką gamta palieka neužbaigta, papildo menas), – sako alchemikai. Žmogus, aš, neregimu kūrimo veiksmu suteikdamas pasauliui objektyvų egzistavimą, užbaigia jį ir padaro tobulą. Šį pasaulio sukūrimo aktą paprastai priskiriame Kūrėjui, nepagalvodami, kad tokiu atveju mes gyvenimą ir būtį laikome gerai suplanuota neprotinga mašina, kuri kartu su žmogiškąja psiche funkcionuoja paklusdama iš anksto žinomoms ir nustatytoms taisyklėms. Tokiame niūriame pasaulio, kaip laikrodžio mechanizmo, įsivaizdavime nėra vietos jokiai žmogaus, pasaulio ir Dievo dramai, jokios „naujos dienos“, vedančios „prie naujų krantų“, o tik nuobodi, iš anksto apskaičiuotų procesų odė. /…/ Žmogus yra būtinas kūrinijai užbaigti, kitaip tariant, jis – antrasis pasaulio kūrėjas, vienintelis, suteikęs pasauliui objektyvią prasmę, be kurios jis negirdimas, nematomas, be garso ėsdamas, gimdydamas, mirdamas, linguodamas galvą – šimtus milijonų metų taip ir tekėtų giliausioj nebūties nakty į neaiškią pabaigą. Tai žmogaus sąmonė sukūrė objektyvią būtį ir prasmę ir per tai žmogus rado nepakeičiamą vietą didžiajame tapimo procese.
[Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.351, 352]
Naujausi komentarai