Kodėl Ch. Ortega I Gassetas vadina žmogų drama?
Mąstymas anaiptol nebuvo nuo pat pradžios duotas žmogui, ir dalyko esmė, kurią dabar galiu tik deklaruoti, o ne pagrįsti, ta, jog jam teko paugdyti ir kultivuoti darbuojantis tūkstantmečius, ir netgi dabar šitas darbas toli gražu nebaigtas. Mąstymas ne tik kad pats savaime nenusileido žmogui – priešingai, net ilgą istorijos kelią nuėjęs žmogus tik labai nedideliu mastu ir labai netobula forma pajėgė išplėtoti savyje tai, ką įprasta šio žodžio prasme suprantame kaip mąstymą. Tačiau ir tai, kas įgyta, – kadangi tai pasiekta, o ne įgimta – mes nuolat rizikuojame prarasti ir dažnai – ne vieną kartą – jau esame praradę praeityje ir vėl esame pasiruošę prarasti dabartyje. Šia prasme, kitaip negu kiti visatos gyventojai, žmogus niekada nėra iš tikrųjų žmogus, nes būti žmogumi kaip tik ir reiškia riziką tokiu būti; žmogus – įsikūnijusi problema, nuolatinė ir perdėm abejotina avantiūra arba tai, ką aš iš esmės ir vadinu drama! Mat drama įmanoma tik tada, kada neaišku, kas bus toliau, kada kiekviena akimirka slepia pavojų ir kupina nerimo. Tuo metu, kai tigras negali liautis buvęs tigru, negali netekti savo tigriškumo, žmogus gyvena nuolat rizikuodamas prarasti savo žmogiškumą. Žmogaus ateitis ne tik problemiška, ir nenumatoma, kaip ir kitų gyvų būtybių; pasitaiko, kad kai kada jis apskritai nebebūna žmogus. Ir tai ne šiaip sau abstrakčiai, taikant visai žmonijai, o konkretaus asmens atžvilgiu. Kiekvienam iš mūsų nuolat gresia pavojus nebūti pačiu savimi – vieninteliu ir neatskiriamu nuo jo AŠ. Didelė dalis žmonių nuolat išduoda tą besistengiantį būti savimi patį save, ir kalbant atvirai, mūsų asmenybė, mūsų individualybė kaip tik ir yra tas personažas, kuris niekada neįsikūnija iki galo, tai kažkokia jaudinanti utopija, kažkoks slaptas mitas, kurį kiekvienas iš mūsų slepia pačioje savo sielos gelmėje. Todėl toks suprantamas garsusis priesakas, kuriuo išreikšta herojiškoji Pindaro etika: „Tapk tuo, kuo esi…”
Ištrauka iš Ch. Ortegos I Gasseto „Žmogus ir žmonės” (Publikuota Rimanto Skeivio pratarmėje „Gyvenimo filosofas” į Gasseto knygą „Masių sukilimas”, Vilnius: Mintis. 1993. P. 14, 15)
Naujausi komentarai