Algis Mickūnas: Pergalė, Šlovė, Šventės

Asociatyvi iliustracija: DEZALB / Pixabay

Šiame raštelyje bus diskutuojamas tik vienas švenčių klodas – jėgos ir pergalių, ir su jais susietų „aukų“, imperijų kūrimu, ir pasirodymu nesubrendusio žmogaus, kaip betikslės būtybės. Toks pasirodymas priešinasi filosofinei tradicijai, kuri atvėrė galimybę žmogui patapti mąstančiu esiniu, suvokiančiu saiką ir nepasiduodančiu nieko nepasiekiančių veiksmų. Reiškia, kad tokia galimybė yra savaiminė ir netarnauja kitiems tikslams, išskiriant atverti tiesą.  Jei toks saikumas tampa paneigtas, tai ir racionalus, dialoginis mąstymas patampa įrankis kurti strategijas ir karo bei kankinimo padargus.

Modernaus žmogaus apibūdinimas, pasirodęs Britų empirikų filosofijose ir Europos devyniolikto amžiaus filosofijose, net ir Marksizmo pagrinduose, nurodo, kad žmogus išsiskiria iš kitų gyvūnų, kada pradeda kurt įrankius ir perdirbti aplinką savo naudai, ir patampa homo laborans. Bet visgi perdirbimas aplinkos negali paaiškinti, kodėl žmogui reikia daugiau nei patenkinti gyvybės reikalavimus: pavalgyti, pamiegoti, pratęsti gentį ir dingti. Kodėl taip sunkiai darbo sukurtas „perteklius“ yra iššvaistomas be jokio gyvybiško tikslo, virš visų tikslų, ir net žmogaus nenaudai. Kaip tik čia atsiveria „tuščias geismas“, kuris niekada nepasiekia kokios nors pilnaties ir todėl kuria vis žiauresnius „laimėtojo  šlovinimo“ reikalavimus, garbinamus „švenčių“ ritualuose. Toks reikalavimas nieko neprideda gyvybės išlaikymui – priešingai, jisai iššvaisto kruopščiai sutelktus didžiulius turtus, statant paminklus, žaidžiant mirtingus ritualus – grynai spektakliškus, kaip štai bulių rungtynės – ir net neįmanomus pasakose sukurtų dievybių reikalavimus. Pagaliau,  reikia paminėti visur paplitusią tezę, kad visos gyvybės siekia jėgos ir skatina jos kėlimą.  Tokia tezė irgi pasirodo, kaip neužtenkama, nes jėgos kėlimas patampa neracionalus veiksmas vien dėl to, kad jis yra betikslis. Juk jėga yra „dėl ko nors“, gal kaip įrankis nuveikti, ką nors, o ne tik ją kelti vien dėl jos kėlimo. Kas atsivers mūsų diskusijoje, tai jėga, kuri vartojama betiksliam, gyvybei išvis nereikalingam klodui, sudarančiam „šventų ritualų“ spektaklį.

Kaip minėta, dabarties „mąstytojai“ linkę suvokti visus gyvybių, įskaitant ir žmogaus, veiksmus, kaip jėgos vartojimą ir siekį. Visa tai, tęsinys Nietzsche‘s teiginio, kad gyvenimas remiasi „Valios į Jėgą“ reikalavimais. Visų gyvybių veiksmai remiasi jėga ir jos stiprinimu, ir todėl gyvybė arba auga keldama jėgas, arba žlunga, patampanti auka kitų gyvybių naudai.  Net grūdelis turi „vartoti“ jėgą ir siųsti daigą pralaužti grumstą, siekiant saulės energijos. Šiame klode visų gyvybių (ir to grūdelio) pajėgumai yra nekalti. Gyvūnas žudo tik alkanas ir veisiasi, pratęsti savo rūšies stipriausius tik tam tikrais laikotarpiais. Juk įvairūs gyvūnai turi sezonus, kada pasirodo kova  tarp stipriausių, ir pagaliau laimėtojas įgauna pareigą pratęsti savo rūšies gyvybiškumą. Bet yra gyvūnas, kuris veikia vien neigiamai, nepagrįstai,  nesąmoningai, be tikslo – tai žmogus. Jis žudo ne tik kitus gyvūnus, bet ir savo rūšies padarus net tada, kai jam niekas negresia ir nieko netrūksta. Galvų medžiotojai kovoja ne dėl grobio, kurį jie galėtų atimti iš nugalėtų, kaip teigtų modernūs filosofai, ne dėl  lytiškumo, jie išvis nekreipia dėmesio į moteris ir jų neišprievartauja, kaip turėtų būti pagal Vakarų psichologus ir genetikus, bet kovoja vien nudobti kitą ir rituališkai įrašyti „pergalę“ brūkšneliu ant savo ieties. Nors šis, lyg mažas nepažįstamoje vietoje įvykis, visgi atveria pirmapradinę žmogaus esmę. Vakarų filosofai, vis dar teigia, kad žmogus skiriasi nuo kitų gyvūnų savo „racionalumu“, bet štai galvų medžioklis parodo pagrindinę skiltį: žmogaus pirmapradis ženklas – paneigimas kitų ir, tuo būdu, gavimas savasties, kaip „aukštesnio“ arba stipresnio, pasirodžiusio ant kitų pergalėtų kūnų. Aukštesnio laimėjimai yra „švenčiami“ įvairiais ritualais – karo šokiais, apvainikavimais, ir ypač šlovinimais. Jis gali patapti vadas, jo pasekėjai aukštesnio rango, įgaunantys svarbias bendruomenės roles, turinčias pareigas vykdyti valdovo reikalavimus ir garantuoti, kad gentis inscenuos valdovo laimėjimus jam paskirtais „šventadieniais“.  Visa tai bus virš gyvybiškų poreikių: valgio ir genties tęsimo.

Juk galingiausios imperijos, kurioms nėra jokio stygiaus, plečia teritoriją, pergali kitus ir jų ydingai įrašytas tikslas – betikslis. Kaip ant Romos imperatoriaus karo karietos užrašas teigia: atėjau, pamačiau, nugalėjau.  Nugalėjimas yra švenčiamas ne tik nugalėtojo, bet ir jo genties, valstybės, imperijos, kaip antai, Romos Koliziejuje. Ten grandinėse surakinti ir absoliučiai nužeminti pralaimėtojai yra atvaromi paskui šlovinamą pergalėtoją ir, susirinkus minioms, kankinami, žudomi, išjuokiami, leidžiant „publikai laimėti“, nykščiais žemyn rodančia, kas iš pavergtųjų žus ir, tokiu būdu, dalyvaujančiai „mūsų“ pergalėje.  Visa tai ne dėl stokos pavalgyti ar po to pasnausti (kaip darytų kiti gyvūnai), bet pasidavus geismui „švęsti“ gyvybei išvis nereikalingus įvykius.

Pažeminimas ir net naikinimas kitų, parodo, kad žmogaus būvis atveria kažin ką keisto, dar nepasiekusio ir nesiekiančio jokio civilizuoto lygio: naikinimo geismas, neturintis jokio tikslo, nors savo sadistinėje pusėje, pasirodantis žiauriausiuose ritualuose. Gerai žinomas tęsinys pergalės ritualo ir laimėtojo šlovės pasirodė moderniuose laikuose, Hitlerio įvaizdžiuose,  inscenizuotuose filme Triumph des Willens (Valios Triumfas), kur minios sveikina ir šlovina jį su šauksmais – Heil, Heil. Vokiečių kalboje reiškiančiu – „šviesus“ ir „šventas“. Milijonai pažemintų, nukankintų ir išžudytų „žemesnių“, ar vyraujančiai rasei nepriklausančių gyvybių, patvirtina Vado šlovę, švenčiamą didžiuliuose sambūriuose. Tas pats, su taip vadinamu, Marksizmu-Leninizmu, kuriam buvo paaukoti milijonai žiauriai nukankintų ir išžudytų „klasės priešų“. Visi turėjo šlovinti Staliną už “išganymą” nužemintos darbo klasės, o šlovintojai Lietuvoje, tokie, kaip Antanas Venclova, net buvo pavadinti “poetais”.  Juk ir dabar Rusijoje yra atstatomos ir auksuojamos Stalino statulos – jo šlovė – išgelbėjimas Rusijos nuo “fašizmo”.

Imperijos švenčia „pergales“ ir šlovina pergalėtojus, net pasiskelbusius ar genties paskelbtus, viso kosmoso valdovais. Paimkime Persijos imperijos pavyzdį, susitikime Xerxes su Spartos vadu Leonides; Xerxes pažadėjo nesunaikinti Graikijos, jei Leonides atsiklaups prieš jį ir suteiks jam šlovę, kaip dievų dievui, reiškia pripažins jo šventumą, o jei ne, tai visa Graikija bus sunaikinta. Juk Xerxes turėjo šimtus tūkstančių vergų, kodėl jam reikia daugiau – jam reikia, kad visi klupėtų prieš jį ir laikytų jį, kaip visuotinu visatos valdovu, ir todėl visuomet ir visur švenčiamu ir šlovinamu. Juk, bet kur jam pasirodžius, ar esant, visi puola ant kelių, kniūpsti, negalintys be dievų dievo pakelti akių, be jo leidimo – jis yra akinantis, visa regintis, ir visus nuo jo įsakymų nuklydusius amžinai kankinamus ir baudžiamus. Jam yra skiriamos šventės, kuriose jis ne tik šlovinamas, bet dėkojamas už jo dosnumą – juk viskas priklauso jam.

Nors gyvybei išvis nereikalinga, visur, kur pasirodo žmogus, pasirodo ir iššūkis užkariauti, garbinti, pavergti be jokio tikslo.  Pažiurėkime toliau. Naupa Pacha, kadaise, taip prasideda visos pasakos galingos imperijos, Tahuantinsuyo Andi kalnų virtinėje.  Pakaritambo, vieta “išvydimo”,  kur pasirodė aštuonios akinančiai spinduliojančios figūros, turinčios Inti – saulės – nulemtą dalią – užimti visą apylinkę ir sukurti saulės vardu imperiją – Inka. Toms figūroms buvo pažadėta žemė – Huatanay slėnis –  kurį jie turėjo užkariauti ir pastatyti centrą – Kuzko.  Visi Inka ritualai ir paaukojimai atspindi tų figūrų įvaizdžius, aprašytus sena Quechua kalba. Jos yra šventos, ir visų švenčių ritualai, grindžiasi jomis.  Visai kitoje žemės rutulio vietoje, Abrahomas pašauktas garsų ir įvaizdžių klajoti, ir sukurti visą gentį, kuri irgi turi užkariauti pažadėtą žemę, skleidžia “šventas” pasakas, pakartotinas pranašų iššūkiuose, reikalaujančiuose paklusti Abrahomo pasisakymais, kad visa gentis turės visada švęsti ir šlovinti pašaukėją. Kitaip tariant, švenčių ritualuose visuomet bus šlovinamas, gerbiamas, ir dėkojamas visų jo paklusnių tarnų – nepaklusnūs, aišku – bus baudžiami. Pašaukėjas yra iki dabar vadinamas karalių karalius, dievų dievas, visagalis, pasaulio kūrėjas ir jo valdovas, ir švenčiamas “septintą dieną”, kada po sukūrimo pasaulio jis ilsėjosi. Nors ta diena Abrahomo pasekėjams yra poilsis, jinai yra ritualinė ir švenčiama, susirinkus genčiai garbinti, šlovinti, ir dėkoti dievų dievui už viską. Tokia šventė prasitęsia kasdieniškuose ritualuose, kur prie valgio stalo yra padėkos ritualas už “dievo dovanas”.  Šios šventės ir jose inscenuojami ritualai nurodo žmogaus žemumą ir visagalio valdovo  aukštumą. Valdovas gali nulemti, kas bus laimintas, kas bus prakeiktas amžinoms kančioms, ir tos kančios bus švenčiamos valdovo tarnų, nes pastarieji džiaugsis savo valdovo pergalėmis prieš jo “šėtoniškus” priešus. Yra aišku, kad karalių karaliaus pasekėjai, turi ne tik šlovini, bet, norint patapti irgi šlovinamais, turi kelti karaliaus galias ir vardą virš visų, skleisti jo “žodį” ir paklupdyti visus jo šlovei. Ir, tokiu būdu, reikalauti šlovinimo – juk jie kalba karaliaus vardu ir, todėl gali kurti šventes ir ritualus, daugiausia veliančius klupčiojimus, maldavimus ir dėkojimus.

Tęsiniai šios tradicijos švenčių kūrimo pasirodo Jėzaus ir Mohamedo variantuose. Pirmasis irgi pareikalavo kančių, eidamas per savižudybę ir, tokiu būdu, įgaudamas šlovę iš kitų, nes jo pasekėjai paleido gandą, kad jo kančia buvo pasiaukojimas už kitus, ir todėl jo pasiaukojimas turi būti švenčiamas, o jis pats šlovinamas ir net apibūdintas dievybės savybėmis.  Juk tik per jį žmogus gali būti išgelbėtas nuo amžinybės kančių. Todėl yra švenčiamas jo gimtadienis – kalėdos, kur jau tik gimęs kūdikėlis tampa paženklintas Valdovo ženklais; jį aplanko karaliai su aiškia reikšme – jis yra karalių karalius. Velykos, švenčiamos kaip kankinystės diena ir pažadas tiems, kurie jį šlovins, amžinas gyvenimas. Bet per visas šventes, šventyklos visuomet turi kankinystės ženklus, kryžius, prieš kuriuos pasekėjai turi suklupti, šlovinti ir dėkoti už „išganymą“.  Iš šių pasakojimų ir įvaizdžių galima suprasti, kad išganymo pažadas yra „visuotinas“, ir pasekėjų pareiga ir uždavinys, skleisti „džiaugsmingą“ žinią. Skleidėjai daugumoje apsirengę kovos rūbais su kryžium, reikalauja kitų arba suklupti prieš karalių karalių, bučiuoti jo kojas, arba žūti. Net žudymas buvo laikomas, kaip šlovinimas tokio karaliaus ir jo genties. Kada kryžiuotis buvo Pruso paklaustas: „Kodėl jūs mus kankinate ir žudote“? Davė atsakymą: „Tai darome nekaltos mergelės šlovei“. Lietuvoje yra daug švenčių, šlovinančių, maldaujančių, dėkojančių ant kelių „išganytojui“ ir jo tarnams. Viena įdomi šventė vadinasi karaliaus Mindaugo krikštas, kuris, suklupęs prieš karalių karalių, patapo jo vasalas. Jo karališkumo įteisinimas nėra už jo nuopelnus, bet už jo suklupimą, pasidavimą tolimo, karalių karaliaus atstovo, ir patapimą jo tarnu.  Švenčiame savo nusižeminimą, savo vergiją.

Mohamedas taip pat išgirdo balsą, liepiantį pakartoti, ką jam balsas sako, ko jis reikalauja, ir kieno vardu tas balsas kalba. Tokia pati situacija, kaip Abrahomo, nors pastarasis girdėjo balsą iš paties Valdovo, o Mohamedas klausėsi pasiuntinio, kuris pareiškė, kad Mohamedas bus pranašas – aišku, su pranašyste, reikalaujančia visų šlovinimo, garbinimo tik vieno, visuotino Valdovo. Bet šis valdovas yra be galo švenčiamas, nes randasi ne tik viena mėnesinė metų šventė, kada pasekėjai renkasi paliesti šventą akmenį, bet turi sukniubti keletą kartų per dieną ir pašlovinti Valdovą. Ir pagal jo norus, visi pasaulyje turi būti pajungti po jo valia ir įstatymais. O pats pranašas irgi šlovinamas iki tokio taško, kad bet koks jo „įžeidimas“ reikalauja mirties bausmės. Pats pranašas su pasekėjais, skleidė aukščiausio Valdovo reikalavimus, naikindamas, žudydamas ir griaudamas visa, kas nepaklūsta pranašo skelbiamai „tiesai“ ir nepuola ant kelių, nusilenkęs iki žemės, ne tik šlovinti Valdovą, bet, savo nusižeminimu ir vergija, parodyti, kad jis nieko nevertas, jam niekas nepriklauso, ir visata yra Vadovo valios nutarimas.  Iki dabarties vis mėginama sukurti visuotiną imperiją – Islamo – po vienu imperatorium, tarnaujančiam Valdovo, dievų dievo, karalių karaliaus, valiai. Ir štai šlovinimas Valdovo, prasitęsia į „šventus“ karus, užkariauti ne tik pažadėtas žemes, bet pajungti visas gentis ir šalis po „visuotina civilizacija“.  Juk ir Jėzaus pasekėjai skleidė jo karalystę per „šventus“ karus.

Tai, ką mes švenčiame tokiuose ritualuose, išvis gyvybei nereikalinguose, nieko nepasotinančiuose ir genties pratęsimui gal net pakenkiančiuose – juk kankinama, žudoma, neapskaičiuojami kiekiai gyvybių. Visa pateikta diskusija irgi parodo, kad aprašytame klode, pasirodžiusios pirmapradinės figūros, ar Valdovai, karalių karaliai, ar kai kurie jų pranašai, irgi yra “tušti”, neturintys formos ar vaizdo. Tos pirmapradinės figūros yra įvaizdžiai, nuo kurių žmogus patiria ir nustato savo stovį, savo vietą pasaulyje. Tokios figūros yra pirmapradinės žodinės, ritualinės, skulptūrinės kaukės, įduodančios gentims jų tapatybę. Klausti ontologinį klausimą, ar tos figūros egzistuoja, yra išvis nereikšminga, nes be jų žmogus neatpažintų savęs. Net ir mums siaubingas galvų medžioklis, patampa, kuo jis yra, tik per jo ritualinę šlovę, nudobęs kitą, ir, tokiu būdu, gavęs “įvaizdį”.  Įvaizdžiai, jų inscenavimas švenčių ritualuose, iššūkiuose ir reikalavimuose, nenurodo vien į žmogaus stovį, nors, aišku, jie sudaro žmogaus pirmapradinę kaukę, jo tapatybę, bet taip pat užkloja dar galingesnes būtybes, kurios irgi neturi jokios substancijos, nebent kaip kaukės už kaukių. Juk Inca akinančios būtybės yra nematomos, o kas matoma yra jų reikalavimais sukurta imperija ir žmonių veiklos, šlovinančios tokias figūras. Juk Abrahomas regimas ir girdimas tik pasakose apie jį, nes niekas nėra jo matęs, nors žmonių inscenavimas tos pasakos yra kaukė ir genties tapatybė: mes esame Abrahomo sūnūs, ir švenčiame, šloviname Abrahomo pašaukėją, jo Viešpatį, taip, kad mūsų tapatybė yra kaukė, už kurios yra tuštuma. Mes švenčiame sukurtą tapatybę, kurios nerasime gyvybės užlaikymo klode. Mes, lietuviai, švenčiame ir šloviname karalių Mindaugą, patapusį kauke ir užmetusį mums kitokią nei lietuvišką tapatybę. Juk ta tapatybė tęsiasi per kūdikių krikštynas, kur kūdikis patampa kauke Kristaus pasakų – ir įgauna tapatybę kaip „krikščionis“. Mes švenčiame gimtadienį, kaip mūsų tapatybę, uždėtą per ritualą. Be tokios tapatybės mes dingtume, ir todėl mes už ją kovojame, žudome, ir žūstame, ant kelių suteikdami šlovę tuštiems įvaizdžiams, gyvybei išvis nereikalingiems. Juk šiandien, „pašauktas“ Alacho Islamietis žudys ir žus už Valdovo šlovę, užlaikydamas savo Islamišką tapatybę, išskiriančią jį iš kitų, netikėlių, turinčių netinkamas tapatybes – kurios aišku yra kitos tuštybės kaukės.

Randasi kitokių švenčių, ne inscenuojančių Valdovų, bet reikalaujančių ypatingų žygių, grynai dėl šlovės. Graikų herojai, aprašyti Homero, atvirai geidė žygių, patapti šlovinami herojai – nes tik tada, jie turi pilną, nemirštamą ir šlovinamą tapatybę. Bet pastaroji turi egzistencijos stažą, jei ją apdainuoja poetai. Jų būtis sutampa su jų apdainavimu, o apdainavimas yra kaip tik jų šventimas. Be pašaukimo neregimų tuštumų, herojai sukuria kaukes virš gyvenimo reikmenų ir todėl nieko gyvenimui nepridėję, jie yra garbinami ir šlovinami, kaip jų pačių tuščia tapatybė – gryna kaukė, už kurios nieko nėra.

Skaitytojas tuojau supras, kad randasi kiti švenčių ritualai, nepanašūs į pergales, šloves ir smurtą, ir net nereikalaujantys kaukių. Be abejo, ir tokios šventės yra mūsų lietuviškos tradicijos gelmė, kuri tapo užklota tuščių kaukių skraiste, kurią nuplėšti gan sunku, nes už kiekvienos nuplėštos tuščios kaukės, glūdi kitos, įspėdamos, kad nepaisant, kiek jų nuplėši, visuomet pastebėsi besijuokiančią tuštybę, grasinančią mums praradimu tapatybės, mūsų pačių užsidėtos vergovės. Aplenkti tokią vergovę, reikėtų grįžti pas lietuvišką motiną žemyną ir motinėlę saulutę, kurių nereikia šlovinti, bet išmokti tarp jų gyventi.

Su saulėtais žemynos gėlynais, Algis Mickūnas