Daiktai kaip savęs atpažinimas

Gamtos objektai egzistuoja tik netarpiškai ir vienkartinai, tuo tarpu žmogus, kaip dvasia, susidvejina, mat jis egzistuoja ir kaip gamtos objektai, bet jis taip pat egzistuoja ir sau, pats save mato, pats save daro savo vaizdinių bei minčių objektu ir kaip tik dėl šios aktyvios būties sau jis yra dvasia. Tą savęs suvokimą žmogus pasiekia dviem būdais: pirma, teoriniu būdu, t.y. vidujai turi įsisąmoninti save patį, įsisąmoninti tai, kas dedasi jo sieloje, kas ją jaudina ir žadina; apskritai turi save stebėti, turi vaizduotis sau tai, ką mintis aptinka kaip daikto esmę, taip pat tui įtvirtinti save tame, ką savyje atrado, ir tame, ką gavo iš išorės, atpažinti tik save patį. Antra, žmogus tampa sau kai kuo praktinės veiklos dėka, t.y. dėl polinkio save išreikšti visur kur, kas jam tiesiogiai duota, kas jam egzistuoja kaip išoriniai daiktai, ir atpažinti visur save patį. Šį tikslą jis pasiekia keisdamas išorinius objektus, kuriuose jis įspaudžia savo vidujybės atspaudus ir kuriuose jis tada atranda tas savo savybes, kurios yra jam būdingos. Žmogus tai daro todėl, kad, kaip laisvas subjektas, panaikintų ir pasaulio neprieinamumą, svetimumą ir galėtų džiaugtis objektų pavidalais kaip savąja vidine tikrove. Jau pirmieji vaiko instinktai rodo polinkį praktiškai keisti išorinius objektus: mažas berniukas meta akmenį į upę ir gėrisi vandens paviršiumi sklindančiais ratilais, matydamas juos kaip savo paties kūrinį. Šis poreikis reiškiasi įvairiausiais pavidalais, o ypač savęs kūrimu išorinių daiktų formomis, kurias aptinkame meno kūriniuose. Taip žmogus elgiasi ne tik su išoriniais objektais, bet ir su pačiu savimi, su savo paties pavidalu – jo jis nepalieka tokio, koks jis yra, bet sąmoningai visaip keičia. /…/ Žmogaus paskirtis yra tą vidinį ir išorinį pasaulį kaip objektą pakylėti iki savo paties dvasinės sąmonės lygmens, iki lygmens, kuriame jis atpažįsta save patį. Šios dvasinės laisvės poreikį jis patenkina, viena vertus, šitaip: tai, kas yra, jis paverčia savo vidumi, suima į save, o antra vertus, tą būtį sau jis realizuoja išoriškai ir šiuo susidvejinimu padaro, kad ir jis pats, ir kiti gali stebėti ir pažinti tai, kas jame glūdi. Tai sudaro žmogaus laisvo sąmoningumo esmę, to sąmoningumo, kuriuo remiasi ir iš kurio būtinai kyla ir bet kokia veikla, ir pažinimas, ir menas.

[Georg Wilhelm Hegel//Filosofija. Vadovėlis XI-XII klasėms, sudarė Sodeika T., Baranova J. Vilnius: 2002. P. 170-172]
Iliustracija: R. Magritte paveikslas „Hegelio atostogos”