Kas gražu ir naudinga?

© Peter Frank/Corbis

Cezaris, kai pamatė kartą Romoje turtingus svetimšalius, kurie glamonėdami nešiojasi skreituose šunyčius ir beždžioniukus, sako, paklausęs, ar jų krašto moterys negimdančios vaikų, tais žodžiais griežtai, kaip derėjo vadovui, įspėdamas visus, kurie prigimties įdiegtą meilę ir prisirišimą, skirtiną žmonėms, gyvuliams atiduoda. 

Kadangi iš prigimties mes trokštam žinoti ir patys viską patirti, tad ar turi jis pamatą priekaištauti tiems, kurie, vadovaudamiesi šiuo polinkiu, stengiasi sužinoti ir patirti jokios reikšmės neturinčius daiktus ir aplenkia, kas gražu ir naudinga? …

Mes mėgstame kvepalus ir purpurinius drabužius, bet dažytojus ir kvepalų gamintojus laikome žemo amato žmonėmis. Dėl to protingai pasakė Antistenas, išgirdęs, kad Ismenijas puikus fleitistas. „Jis blogas žmogus, nes kitaip nebūtų toks puikus fleitistas.” O Pylypas pasakė savo sūnui, kai tasai vienoje puotoje gražiai ir meistriškai skambino kitara: „Ar tau negėda taip gražiai skambinti? Pakanka, kad karalius turi laiko klausytis kitaros skambintojų. Ir taip jis daug aukoja mūzoms, jei būna žiūrovu, kai kiti tais menais rungtyniauja.”

Užsiėmimas niekais tik parodo, kad žmogui nerūpi gėris, kad jis vargsta, nenaudingą darbą dirbdamas … Jei mus žavi dailus veikalas, tai dar nereiškia, kad verta sekti jo autoriumi … didingi darbai taip taip paveikia mus, kad ir žavimės tais darbais, ir trokštame sekti jų kūrėjais … Tikrasis gėris nenugalimai traukia ir žadina mums norą veikti, ir ne tik jo pavaizdavimas scenoje įteigia žiūrovui norą juo sekti, bet jau pats pasakojimas apie didžius žygius skatina žmogaus pasiryžimą.

Dėl to aš ir nutariau toliau rašyti šias biografijas… – apie vyrus, panašius vienas į kitą daugeliu savo dorybių, o ypač romumu, teisingumu ir mokėjimu kęsti piliečių ir bendražygių daromas klaidas, ir dėl to labai naudingus savo gimtosioms šalims.

Plutarchas (1962). Rinktinės biografijos.Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 5-6 psl.