René Descartes METAFIZINIŲ APMĄSTYMŲ meditacija
René Descartes „METAFIZINIAI APMĄSTYMAI kartu su atrinktais prieštaravimais ir atsakymais“ (2021)
Išleido: Phi knygos
Vertė: iš lotynų k. Živilė Pabijutaitė, prieštaravimus ir atsakymus iš prancūzų k. vertė Daina Habdankaitė
Puslapiai: 312
„Tiesą sakant, pasaulyje metafizikai atsidavusių žmonių esama daug mažiau nei linkusių į geometriją,“ – XVII a. kreipėsi į Sobornos „išmintingiausius ir šviesiausius vyrus, Paryžiaus Šventosios teologijos fakulteto dekaną bei daktarus,“ prancūzų mąstytojas René Descartes.
Savo „Metafiziniuose apmąstymuose“ pateikė jiems savo įsitikinimus, kad svarbiausi yra du klausimai, susiję su Dievu ir siela, kuriuos reikia įrodyti filosofijos, bet ne teologijos argumentais, nes netikintiesiems daug didesnis autoritetas yra prigimtinis protas ir vien tikėjimas nėra savipakankamas.
Žmogaus siela, sąmonė, anot mąstytojo, skiriasi nuo kūno ir kartu su juo nepražūsta. Savo pateiktus įrodymus jis laiko akivaizdžiais, patikimais, tačiau abejoja, kad visi gebės juos suprasti.
Sekdamas savo mintis, atlikdamas jų tyrimą, filosofas aptinka tarp savo idėjų, kad yra daiktas, savyje turintis gebą mąstyti, o dar savyje turi ir už save tobulesnio daikto idėją. Iš to plaukia, anot jo, jog šis daiktas išties egzistuoja. O visiems ateistams pataria į savo sąmonę žvelgti kaip į baigtinę, nesuteikiant jai perteklinės galios ir išminties, o į Dievą – kaip į neaprėpiamą ir beribį, neprimetant jam žmogiškųjų afektų.
Mąstymo dualumo tėvas, prieš pradėdamas įrodinėti sielos nemirtingumą, iškelia esminę sąvokos sąlygą: ji turi būti visiškai atskirta nuo bet kokios kūno sąvokos. Anot jo, kūno ir sąmonės prigimtys priešingos: kūnas – dalus, sąmonė – nedali [nors abu kartu ir sudaro vieną daiktą], todėl kūno sunykimas nereiškia sąmonės žūties, o tai teikia pomirtinio gyvenimo viltį.
Descartes‘o sielos nemirtingumo arba jos skirtingumo nuo kūno ir kartu Dievo egzistavimo įrodymo struktūra sudaryta iš šešių apmąstymų.
Pirmasis apmąstymas – „Apie tai, kuo galima suabejoti“ – apima klausimą: kodėl galime suabejoti visais dalykais?
Viskuo abejojimo meistras medituoja:
„Taigi, tarsiu, kad ne visų geriausias Dievas, tiesos šaltinis, bet kažin koks piktasis genijus, sykiu nepaprastai galingas ir suktas, pasitelkė visą savo išmonę norėdamas mane apgauti; manysiu, kad dangus, oras, žemė, spalvos, figūros, garsai ir visi išoriniai daiktai yra ne kas kita, kaip sapnų žaismas, kuriuo jis pasinaudojo tarsi žabangais mano patiklumui. Apie save patį svarstysiu taip, tarsi neturėčiau nei rankų, nei akių, nei kūno, nei kraujo, nei jokio pojūčio, bet klaidingai įsivaizduočiau visa tai turįs. Tvirtai laikysiuosi šios minties, ir net jei tokiu būdu negebėsiu sužinoti ko nors tikro, tai tikrai valiosiu atkakliai saugotis pritarti klaidingoms nuomonėms ir žiūrėti, kad anas klastūnas, nors ir labai galingas, nors ir labai suktas, negalėtų man nieko įteigti.“
(René Descartes. Metafiziniai apmąstymai. Iš lotynų k. vertė Ž. Pabijutaitė. Phi knygos. 2021. P. 53, 54);
antrasis apmąstymas – „Apie žmogiškosios sąmonės prigimtį, kurią galima pažinti lengviau nei kūną“ – Descartes‘as svarsto klausimą: kas gi aš esu?
„Mąstantis daiktas.O kas yra tai? Tai yra daiktas, kuris abejoja, suvokia, teigia, neigia, nori, nenori, be to, įsivaizduoja ir junta.“ (Ten pat, P. 59);
„Be to, aš esu tas, kuris įsivaizduoja, nors, kaip jau sakiau, gali būti, kad visiškai niekas, ką aš įsivaizduoju, nėra tikra. Tačiau pati įsivaizdavimo galia iš tiesų egzistuoja ir yra mano mąstymo dalis.“ (Ten pat, P. 59);
trečiasis apmąstymas – „Apie tai, kad egzistuoja Dievas“. Jau pavadinimas perspėja, kad skirtas klausimui: ar yra Dievas? Bet ne tik: jei Dievas yra, ar jis gali būti klastūnas? Ar už manęs egzistuoja daiktai, kurių idėjas turiu savyje?
Šiame „apmąstyme“ filosofas nustebina. Jis tvirtina:
„… idėja, kuria suvokiu aukščiausiąjį Dievą – amžiną, beribį, visažinį, visagalį visų greta jo esančių daiktų kūrėją, – tikrai savyje turi daugiau objektyvaus realumo negu idėjos, per kurias atskleidžiamos baigtinės substancijos.“ (Ten pat, P. 69);
Kodėl ir kaip jis prieina prie tokios išvados? Nustebsite vėl, nes be galo paprastai, kaip dauguma, atsispirdamas nuo pirminės [todėl ir tobuliausios] priežasties [įgimtos idėjos]. Tačiau, kiek kitaip formuluodamas bazinius klausimus:
„… iš kur gi padarinys galėtų pasisemti realumo, jei ne iš priežasties? Ir kaip priežastis galėtų suteikti tą realumą pati jo neturėdama? O iš to išplaukia ir tai, kad joks dalykas negali atsirasti iš nieko, taip pat ir tai, kad tobulesnis, tai yra apimantis daugiau realumo, dalykas negali atsirasti iš mažiau tobulo.“ (Ten pat, P. 69);
Taip Descartes palaipsniui vis giliau gvildena klausimą: kas aš esu? Jis sako: aš esu sąmonė, t.y. mąstantis ir netįsus daiktas, o štai akmuo yra kaip tik tįsus ir nemąstantis. Aš esu daugiau nei akmuo, nes turiu ne tik kūną, bet ir sielą.
„Žodžiu „Dievas“ aš vadinu tam tikrą beribę, nepriklausomą, pačią protingiausią ir galingiausią substanciją, sukūrusią ir mane, ir visa, kas egzistuoja – jei apskritai dar kažko esama. Visos šios savybės išties yra tokios didžios, jog kuo atidžiau į jas žvelgiu, tuo mažiau tikiu, kad Dievo idėja gali būti kilusi vien tik iš manęs. Todėl iš to, kas pasakyta, reikia padaryti išvadą, kad Dievas būtinai egzistuoja.“ (Ten pat, P. 73);
Taip mažais žingsneliais jis artėja prie sielos nemirtingumo įrodymo:
„… beribė substancija yra tikresnė už ribotą ir todėl kažkokiu būdu pirmiau turiu beribiškumo, o ne ribotumo, tai yra Dievo, o ne savo paties sąvoką.“ (Ten pat, P. 73)
Filosofas abejoja, trokšta, suvokia vien todėl, kad nėra tobulas ir yra stokojantis, t.y. neišbaigtas ir priklausomas, ir jis nieko nežinotų apie savo trūkumus, jei neturėtų savyje tobulesnės už save esybės idėjos, o kartu ir potencialiai Jos savybių.
„Juk beribiškumo prigimtis tokia, kad aš, būdamas ribotas, negaliu jo suprasti – man pakanka suvokti ir nuspręsti būtent tai, kad visa, ką pagaunu ryškiai ir žinau turint bent kiek tobulumo, taip pat gausybė kitų man nežinomų dalykų, Dieve yra arba formaliai, arba eminentiškai tam, kad mano idėja apie jį būtų tikriausia, ryškiausia ir aiškiausia iš visų mano turimų idėjų.“ (Ten pat, P. 74);
Galiausiai: „… Dievas negali būti apgavikas – juk prigimtinė proto šviesa atskleidžia, kad bet kokia suktybė ir klasta kyla iš kokio nors trūkumo.“ (Ten pat, P. 79);
ketvirtasis apmąstymas – „Apie tai, kas teisinga ir klaidinga“ – skirtas klausimui: kaip turėčiau elgtis norėdamas pasiekti tiesą? Iš kur gimsta mano klaidos?
„… atsisukęs atgal į save, vis dėlto patiriu, kad esu slegiamas nesuskaičiuojamų paklydimų. Ieškodamas jų priežasčių pastebiu prieš mane iškylančią ne tik Dievo, arba pačios tobuliausios esybės, realią ir teigiamą idėją, bet ir, jei galima taip sakyti, tam tikrą neigiamą nieko, arba to, kas labiausiai nutolę nuo bet kokios tobulybės, idėją.“ (Ten pat, P. 81);
„… esu tarsi vidurys tarp Dievo ir nieko, arba taip patalpintas tarp aukščiausios esybės ir nebūties, kad, būdamas sukurtas aukščiausios esybės, savyje neturiu nieko, kas apgautų ar vestų į apsirikimą. Bet kadangi tam tikru būdu taip pat dalyvauju nieke arba nebūtyje, kitaip tariant pats nesu aukščiausia esybė ir labai daug ko stokoju, visai nereikėtų stebėtis, jei suklysiu.“ (Ten pat, P. 81);
„Tad iš kur gimsta mano klaidos? Ogi iš to, kad valia yra platesnė nei intelektas – jos aš neišlaikau tuose pačiuose rėmuose ir taikau taip pat tokiems dalykams, kurių nesuvokiu.“ (Ten pat, P. 84, 85);
„… jei susilaikau nuo sprendimo tada, kai nepakankamai ryškiai ir aiškiai suvokiu, kad kas nors yra teisinga, tai aišku, elgiuosi deramai ir neklystu.“ (Ten pat, P. 86);
„… akivaizdu, kad suvokimas intelektu visada turi eiti pirmiau už valios pasiryžimą.“ (Ten pat, P. 86);
„… niekada nespręsti apie jokį ryškiai ir aiškiai nesuvoktą dalyką…“ (Ten pat, P. 87);
„… atsiminti susilaikyti nuo sprendimo kaskart, kai svarstomų dalykų tikrumas nėra skaidrus.“ (Ten pat, P. 87)
„… kiekvieną kartą, kai priimdamas sprendimus valią apriboju taip, jog ji aprėptų tik tai, ką intelektas atskleidžia ryškiai ir aiškiai, man visiškai neįmanoma apsirikti“ (Ten pat, P. 88);
penktasis apmąstymas – „Apie materialių daiktų esmę ir darkart apie tai, kad Dievas egzistuoja“.
Filosofas atsispiria nuo minties, kad egzistavimas yra tobulybė ir taip prieina prie, anot jo, teisingos išvados, kad pirmoji ir aukščiausioji esybė egzistuoja. Šioje dalyje jis pradeda savo apmąstymų apibendrinimą:
„Taigi, šitaip aiškiai matau, kad kiekvieno žinojimo tikrumas ir teisingumas priklauso vien tik nuo tikrojo Dievo pažinimo – vadinasi, iki tol, kol jį pažinau, negalėjau nieko tobulai žinoti apie nieką kitą.“ (Ten pat, P. 96, 97);
ir šeštasis apmąstymas – „Apie materialių daiktų egzistavimą ir realų skirtumą tarp sąmonės ir kūno“. Jį autorius pradeda nuo skirtumo tarp vaizduotės ir grynai intelektinio veiksmo. Jis pastebi, kad norint kažką įsivaizduoti, atsiranda kažkoks savitas sielos įsitempimas, kurio neprireikia suvokimui.
„… sąmonė suvokdama tarsi atsigręžia pati į save ir įsižiūri į kurią nors iš turimų idėjų, o įsivaizduodama ji atsigręžia į kūną ir stebi jame kažką atitinkančio arba pačios suvoktą, arba per pojūčius gautą idėją. Taigi, lengvai suvokiu, kad vaizduotė gali veikti tokiu būdu, tik jei egzistuoja kūnas.“ (Ten pat, P. 98, 99);
Šioje meditacijoje Descartes‘as apstulbina neįtikėtinu savo teiginiu!!!
„… turiu su manimi labai glaudžiai susietą kūną, tačiau turiu ir, viena vertus, ryškią bei aiškią savęs paties vien kaip mąstančio ir netįsaus daikto idėją, antra vertus, ir kūno vien kaip tįsaus ir nemąstančio daikto idėją. Todėl esu tikras, kad iš tikrųjų skiriuosi nuo savo kūno ir galiu be jo egzistuoti.“ (Ten pat, P. 102, 103)
Ši jo mintis išlieka vis dar mįslinga (bent dabartinei skaitytojai). Toliau jis samprotauja apie pojūčių apgaulingumą, kurie sukelia žmogui neaiškų ir miglotą, todėl kartais klaidingą suvokimą.
***
René Descartes‘as – ypatinga filosofijos figūra, kuri sugebėjo savo atrastu abejojimo metodu atlikti pasaulinio masto žmogaus mąstymo revoliuciją.
Jis lukštena savo mąstymą tarsi kokį svogūnėlį – iš lėto, su abejone plėšdamas lapelį po lapelio, lapelį po lapelio… Taip artėdamas prie centrinio – nematomo, neužuodžiamo, neapčiuopiamo begalinio branduolio…
***
Leidyklos „Phi knygos“ leidinyje rasite ne tik mąstytojo veikalą „Metafiziniai apmąstymai“, bet ir L. Peluričio įvadą bei D. Habdankaitės iš prancūzų kalbos išverstus amžininkų prieštaravimus ir autoriaus atsakymus į juos.
Parengė Živilė Filmanavičiūtė, 2022 m. sausio 15 d.
Naujausi komentarai