Racionalizmo kritika

kujisJei paprašytumėte racionalistų, kad jie, užuot kaltinę pragmatizmą tiesos sąvokos išniekinimu, tiksliai apibrėžtų, kaip jie ją supranta, tai vieninteliai pozityvūs bandymai, man regis, būtų tokie:

1.      „Tiesa – tai sistema teiginių, kurie turi besąlygišką teisę pretenduoti į tai, kad būtų pripažinti galiojančiais.“ (A. E. Taylor, Philosophical Review, vol. XIV, P. 288)
2.      Tiesa – tai pavadinimas visų tų sprendimų, kuriuos įsakmios pareigos esame verčiami priimti. (H. Rickert, Der Gegenstand der Erkenntniss, Abt. „Die Urteilsnotwendigkeit“.
Pirmiausiai šie apibrėžimai stebina savo neapsakomu trivialumu. Jie, žinoma, yra absoliučiai teisingi, bet visiškai bereikšmiai, kol netraktuojami pragmatizmo požiūriu. Ką čia reiškia žodžiai „teisė“, „pareiga“? jei norima duoti glaustus pavadinimus tų konkrečių priežasčių, dėl kurių teisingas mąstymas be galo patogus ir naudingas visiems mirtingiesiems, tai galima kalbėti apie tikrovės teisę į jos atitikimą ir apie mūsų priedermę siekti šio atitikimo. Mes jaučiame ir šitą teisę, ir šitą priedermę, ir jaučiame jas būtent dėl šių priežasčių.
Bet racionalistai, kalbantys apie teisę ir pareigą, specialiai pabrėžia, kad jos neturi nieko bendra su mūsų praktiniais interesais ar asmeniniais motyvais. Pasak jų, mūsų motyvai siekti atitikimo yra grynai psichologijos dalykai, jie kiekvieno mąstančio žmogaus skirtingi ir priklauso nuo jo gyvenimo aplinkybių. Jie yra reikšmingi tik jam pačiam ir nėra sudedamoji pačios tiesos dalis. tiesa įgyjama grynai logikos ar epistemologijos, bet toli gražu ne psichologijos srityje, ir jo teisės yra pirmesnės už visus asmeninius motyvus ir juos pranoksta. Net jei nei joks žmogus, nei pats Dievas nepažintų tiesos, vis dėlto tą tiesą reikėtų apibrėžti kaip tai, kas turėtų būti atpažinta ir pripažinta.
/…/
Sentimentalizmo klaida ta, kad mėgstama lieti ašaras dėl abstraktaus teisingumo, kilnumo, grožio ir t.t. ir niekada šios savybės neatpažįstamos gatvėje, nes aplinka jas suvulgarina. Štai ką aš kartą perskaičiau privačiai išspausdintoje žymaus racionalisto biografijoje: „Buvo keista, kad, taip žavėdamasis abstrakčiu grožiu, mano brolis nerodė jokio entuziazmo matydamas puikią architektūrą, gražius paveikslus ir gėles.“ Ir bene paskutiniame filosofiniame veikale, kurį skaičiau, aptikau tokias pastraipas: „Teisingumas yra idealus, tiktai idealus. Protas suvokia, kad jis turi egzistuoti, bet patyrimas rodo, kad taip negali būti. Tiesos, kuri turėtų būti, negali būti. Patyrimas iškreipia protą. Vos tik protas įžengia į patyrimo sritį, ši tampa jam priešiška.“

[V. Džeimsas. Pragmatizmas. Vilnius: Pradai. 1995. P. 231-233]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code