Tarpkūniškumas (I)

Wldenfelsas tarpkūniškumo pagrindu išskiria porą tarpsferos lygmenų.

Pirma, – bendrų jautimų sritis (mitempfinden). Tai yra savaiminis kito jausmų, jautimosi, savijautos perėmimas. Kaip pavyzdžiui Waldenfelsas nurodo atjautą, užuojautą (Mitleid) ir džiaugsmą kartu (Mitfreude). Čia “aš savo gyvenimu dalyvauju kitame taip, kad mane paliečia (mitbetroffen) kito gyvenimas”. Čia nereikėtų galvoti apie pojūčių analogiją, tarsi vienas būtų tam tikros psichinės būklės, o kitas, įsijausdamas, taip pat patektų į tokią būklę ir taip jaustų skausmą ar džiaugtųsi kartu. Aš nekartoju jo išgyvenimo, o įsipinu į jo perspektyvą ir man skauda, dėl ko jam skauda. Mano atsakas į jo skausmą nėra pakartojimas, bet yra atsakas į visą situaciją, kurioje užgimsta skausmas. Visas mano supratimas nereikalauja aktyvių sąmonės pastangų – nustatyti skausmo identiškumą, lygį, intensyvumą, nereikalauja aktyvios vaizduotės – kaip aš jausčiausi, jei būčiau jo vietoje, – tarpkūniškumas garantuoja savaiminį perspektyvų susipynimą. Dėl to galima sakyti, kad mane ištinka, paliečia, paveikia kito skausmas ar kito džiaugsmas. Tačiau mano ir kito perspektyvos niekada nesutampa, aš neišgyvensiu skausmo ar džiaugsmo lygiai taip pat. Aš suprantu jo situaciją, jo pasaulio atramos taškai įsiterpia į mano perspektyvą ir aš tam tikra prasme išgyvenu jo “projektą”, tačiau vis vien tai bus jo džiaugsmas ir mano atjautoje ar džiaugsme kartu visuomet bus dar ir tai, kad aš liūdėsiu ir dėl to, kad kitas liūdi, ar džiaugiuosi ir dėl to, kad kitas džiaugiasi.

[Gutauskas M. Dialogo erdvė. Fenomenologinis požiūris. Vilniaus universiteto leidykla. P. 106, 107]