Idealūs tipai

– … Pasaulyje yra tik kretinai, kvėšos, kvailiai ir bepročiai.

– Ar dar kas nors lieka?

– Taip, mudu. Ar bent jau aš, kad neįžeisčiau. Taigi, gerai įsižiūrėjus, kiekvienas priklauso kuriai nors iš šių kategorijų. Kiekvienas iš mūsų kartais būna kretinas, kvėša, kvailys ar beprotis. Galima sakyti, kad normalus yra tas, kuriam protingai atseikėta visų šių komponentų, šių idealiųjų tipų.

– Idealtypen.

– Puiku. Mokate vokiškai?

– Kremtu šią kalbą dėl bibliografijų.

– Mano laikais mokantis vokiškai nerašydavo diplominio. Eidavo per gyvenimą mokėdamas vokiškai. Šiandien panašiai yra su kinų kalba.

– Nemoku jos taip gerai, todėl rašysiu diplominį. Bet grįžkime prie jūsų tipologijos. Kas tuomet yra genijus, na, tarkim, Einšteinas?

– Genijus – tas, kuris priverčia svaiginamai suktis vieną sudedamąją dalį, maitindamas ją kitomis, – jis gurkštelėjo ir kreipėsi į praeinančią merginą: – Sveika, gražuole. Ar bandei vėl žudytis?

– Ne, – atsakė toji, – dabar esu kolektyve.

– Šaunuolė, – tarė jai Belbas ir vėl kreipėsi į mane: – Juk galimos ir kolektyvinės savižudybės, tiesa?

– Bepročių?

– Tikiuosi, nepaėmėt mano teorijos už gryną pinigą? Nenoriu pertvarkyti pasaulio. Kalbu tik apie tai, kas yra beprotis leidyklai. Teorija da hoc, aišku?

– Aišku. Aš statau.

– Gerai. Piladai, prašyčiau mažiau ledo. Kitaip iškart patenka į apytaką. Taigi. Kretinas nekalba, jis tik seiliojasi ir yra bejėgis. Stokodamas koordinacijos, užsiteškia sau ant kaktos ledus. Įeina pro sukamąsias duris iš priešingos pusės.

– Kokiu būdu?

– Jis sugeba. Todėl ir yra kretinas. Bet jis mūsų nedomina. Pažinsi jį iš karto, be to jis nevaikšto po leidyklas. Palikim jį.

– Palikim.

– Kvėša – sudėtingesnis padaras. Tai – visuomeninis elgesys. Jis visada kalba nepataikydamas į taurę.

– Kokia prasme?

– Tokia, – jis nukreipė smilių tiesiai į prekystalį, greta taurės. – Jis nori kalbėti apie tai, kas yra yra taurėje, bet kažkodėl kalba apie tai, kas greta jos. Trumpai tariant, tai tas, kuris amžinai apsižioplina, klausdamas „kaip gyvena jūsų gražioji ponia“ tą, kurį ką tik paliko žmona. Suprantate?

– Suprantu. Pažįstu keletą tokių.

– Kvėša laukiamas visur, ypač kompanijose. Per jį visi patenka į keblią padėtį, bet užtat turi progų kalboms. Savo teigiamoje versijoje jis tampa diplomatu. Jis kalba greta taurės, kai apsižioplina kiti, nukreipia pokalbį į šalį. Tačiau jis mums neįdomus – jis turi nuolatinį darbą ir nelaksto su rankraščiais po leidyklas. Kvėša netvirtina, kad katė loja, jis kalba apie šunį. Jis painioja pokalbio taisykles, o kai jas painioja vykusiai – jis nepakartojamas. Manau, kad tai – nykstanti rasė. Jis yra tikrųjų miesčioniškųjų dorybių nešiotojas. Trūksta tik Verdurinio salono ar Germantų namų. Studentai dar skaito tuos dalykus?

– Aš – taip.

– Kvėša – tai Joachimas Muratas, kuris apeina savo karininkus ir, matydamas vieną iš Martininkos, su daugeliu apdovanojimų, klausia: „Jūs – negras?“ Šis atsako: „Taip, mano generole!“ O Muratas: „Šaunuolis, tęskite!” Ir panašiai. Sekate mano mintį? Atleiskite, bet šį vakarą švenčiu istorinį savo gyvenimo apsisprendimą. Metu gerti. Dar vieną? Neatsisakykite, pasijusiu kaltas. Piladai!

– O kvailys?

– Taip, kvailys. Jis elgiasi teisingai. Klaidingai mąsto. Jis tvirtina, kad visi šunys yra naminiai gyvuliai ir visi šunys loja, bet katės taip pat yra naminiai gyvuliai, taigi jos loja. Arba kad visi atėniečiai yra mirtingi, visi Pirėjo gyventojai yra mirtingi, taigi visi Pirėjo gyventojai yra atėnėčiai.

– Ir tai tiesa.

– Taip, bet atsitiktinė. Kiekvienas iš mūsų kartais būna kretinas, kvėša, kvailys ar beprotis. Galima sakyti, kad normalus yra tas, kuriam protingai atseikėta visų šių komponentų, šių idealiųjų tipų. Kvailys gali pasakyti ir teisingą dalyką, bet klaidingai išmąstytą.

– Galima kalbėti klaidingai – svarbu teisingai mąstyti.

– Būtent. Priešingu atveju, kam reikėtų vargintis ir apsimesti mąstančiais gyvūnais?

– Visos didžiosios antropomorfinės beždžionės kilo iš žemesniųjų gyvybės formų. Žmonės kilo iš žemesniųjų gyvybės formų, taigi visi žmonės yra didžiosios antropomorfinės beždžionės.

– Neblogai. Atėjome prie ribos, kai jūs įtariate, jog kažkas ne taip, bet reikia padirbėti, kad įrodytumėt kas ir kodėl. Kvailys be galo klastingas. Kvėšą gali atpažinti iš karto (jau nekalbu apie kretiną), tuo tarpu kvailys mąsto lygiai kaip tu, išskyrus vieną mažytį skirtumą. Jis – paralogizmų meistras. Leidyklos redaktorius neturi išeities – antraip turėtų sugaišti visą amžinybę. Išleidžiama daug kvailų knygų, nes iš pradžių jie mus įtikina. Redaktoriams nemoka už kvailių atpažinimą. To nedaro mokslų akademijos, kodėl turėtų daryti leidyklos?

– To nedaro nė filosofija. Antologinis šventojo Anzelmo argumentas yra kvailas: Dievas egzistuoja, nes galiu apie jį mąstyti kaip apie būtybę su visomis tobuliausiomis savybėmis, tarp jų ir egzistencija. Jis painioja egzistenciją mintyse su egzistencija tikrovėje.

– Taip, bet kvailas ir Gonilono paneigimas: galiu galvoti apie salą jūroje, net jei ten nėra jokios salos. Jis painioja įmanomo ir reikalingo sąvokas.

– Kvailių dvikova.

– Taip, o Dievas linksminasi lyg pašėlęs. Neįmanomo reikėjo jau vien tam, kad parodytų, jog Anzelmas su Gonilonu buvo kvailiai. Koks aukščiausias postūmis kūrybai, pačiam jos procesui, kurio galiai taip reikalingas Dievas. Viskas skirta kosminę kvailybę atskleisti.

– Mus supa kvailiai.

– Nepabėgsi. Visi kvailiai, išskyrus mudu. Na, kad neįžeisčiau, išskyrus jus.

Ištrauka: Umberto Eco. Fuko švytuoklė. Vilnius: Tyto alba. 1995, p. 47-49