Ar vaizduotė gali pavaduoti mūsų suvokimą?

Įvadas

Pagrindinė, disertacijos pagrindu, išleistos K. Saboliaus knygos „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“  tema yra suvokimo ir vaizduotės santykio problema, kuri ir inicijavo šį darbą. Savo teoriniame veikale filosofas bando išryškinti vaizduotės autonomiją. Tai išprovokavo šiame darbe iškelti klausimus: Ar tikrovė mums pasiekiama, ar ją užgožė vaizdiniai ir simuliakrai? Kas yra simuliakras? Kodėl suvokimas nėra tikrovės reprezentacija? Kodėl atsiminimai nėra mūsų galvose? Kodėl vaizduotė negalima be suvokimo? Ar galima sąmonę redukuoti į pasąmonę? Taip pat šiame darbe atliksime: sąmonės, kaip vaizdinių kaupyklos, kritiką. Į suvokimą pažvelgsime, kaip į siekį suvokti visus įmanomus dalyko aspektus, o į atsiminimus, kaip į dalykų suvokimo aktualizavimą dabartyje, kaip ženklinius pėdsakus dabartyje. Paanalizuosime dvigubą redukciją atsiminimuose, vaizduotėje, vaizduose ir pasakojimuose. Aptarsime K. Saboliaus vaizduotės, kaip suvokimo paneigimo, sampratą; vaizduotę, kaip suvokimo papildymą, naujų galimybių atvėrimą; suvokimo, atsiminimų ir vaizduotės panašumus ir skirtumus.

Ar tikrovė mums pasiekiama, ar ją užgožė vaizdiniai ir simuliakrai?

Svarbiausiu filosofijos klausimu įprasta vadinti klausimą apie būtį. Graikų mąstyme viskas, kas yra tikrovė, turi turėti priežastį arba turi būti savo paties šaltinis. Tikrosios būties ieškojo Platonas, stengdamasis atskirti ją nuo to, kas tėra tiktai regimybė, iliuzija. Moderniosios filosofijos atstovas R. Descarte‘as klausė apie tai, kas patirtyje tikra, o ne iliuziška. I. Kantas vaizdinius laikė savotišku, bet kokio suvokimo ir patirties substratu. F. Nietzsche visas tikrosios būties ir tikrosios duoties paieškas apibūdino kaip „vienos klaidos istoriją“.

„Mes pašalinome tikrąjį pasaulį: koks pasaulis mums liko? Galbūt regimasis?.. Bet ne! Kartu su tikruoju pasauliu mes pašalinome ir regimąjį!” – „Stabų saulėlydyje” jis papasakoja visą Vakarų minties istoriją – apverčia Platoną.

Z. Freudas pastebėjo, kad tikrovė yra ne tai, ką žmogus pripažįsta kaip tikrovę, bet tai, ką jis nuo savęs slepia. Žmogaus motyvus kildino iš pasąmoninių potraukių. Id(pasąmonė) veikia kaip nekontroliuojama energija. Susidūrus Alter ego su pasąmoniniais troškimais, asmenybė nepriimtinus potraukius transformuoja ir realizuoja kultūrine veikla. O nesublimuoti troškimai tampa neurozių priežastimi. Dabar taip, kaip Nietzsche ar Freudas, mąsto daugelis. Populiariu dabarties klausimu tampa simuliakro klausimas. Nagrinėjant įvairių simuliakrų tematiką, mėginama apmąstyti dabartį, kaip ypatingą laikmetį – postmodernybę. Kas yra simuliakras? Tai, kas netapatu, bet labai panašu, tačiau apgaulinga ir pramanyta šmėkla, senesnėje mūsų leksikoje artima pamėklės sąvokai, kurios pobūdis yra melagingas ir imitacinis. J. Baudrillard‘as savo veikale „Simuliakrai ir simuliacijos“ rašo: „Mes esame visatoje, kurioje vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės.“ [1] Arba: „Daugelis kitų įvykių (naftos krizė ir pan.) niekuomet net nebuvo prasidėję, niekuomet neegzistavo, nebent kaip dirbtinės peripetijos – abstraktai, erzacai ir istorijos, katastrofų bei krizių artefaktai, kurių paskirtis – hipnotizuoti išorinę aplinką. Visa žiniasklaida ir oficialusis informacijos scenarijus tik tuo ir užsiima, kad palaiko įvykiškumo, užstatų realumo, faktų objektyvumo iliuziją.“ [2] Jam antrina ir mūsų Lietuvos filosofas A. Sverdiolas: ”/…/ visuomet galime, o kartais tiesiog būtinai turime klausti, ar tai, ką mėkliname, nėra pamėklė. Kitaip sakant, visuomet suponuojamas, net jei specialiai ir nekeliamas klausimas, ar vaizdinį atitinka tikrovė (kad ir kaip ją suprastume ir kuo laikytume) arba stebinys, ar tai tėra „tik vaizdinys“. Pamėklė – „tik vaizdinys“, gryna vaizduotės galios išraiška.”[3] D. Jonkus kelia klausimą straipsnyje “Ar vaizduotė paslepia tikrovės prigimtį ar ją atskleidžia?“ – „Ką reiškia tikrovės ir fikcijos perskyros reliatyvizavimas?“, reflektuodamas S. Žižeko poziciją, pasak kurios „kiekviena fikcija yra tikrovė, nes tikrovė gali būti tikrove tik apsimesdama fikcija, o fikcija yra tikrovė, nes Tikrovės kaip tokios anapus fikcijos apskritai nėra.“ Slovėnijos filosofas, šiuolaikinio intelektualinio avangardo kultūros kritikas pateikia Kanto revoliuciją: „Filosofas, atvėręs “Tikrovės fenomenologijos” problematiką, yra ne kas kitas kaip Kantas. Kanto filosofijoje Grožis, Didingumas ir Monstriškumas [Ungeheure] suformuoja triadą, atitinkančią Lacano Įsivaizduojamos, Simbolinės ir Tikrovės plotmių triadą: santykis tarp trijų sąvokų yra lyg boromiškasis mazgas, kuriame dvi sąvokos susiejamos per trečiąją (Grožis daro galimą Monstriškumo išaukštinimą; taigi išaukštinamas yra Grožio ir Monstriškumo tarpininkas ir t. t.). Kaip ir Hegelio dialektikoje, kiekviena sąvoka, pasiekusi kraštutinumą – t.y. visiškai aktualizuota, – virsta kita: objektas, kuris yra absoliučiai gražus, jau nėra tik gražus, jis yra didingas; taip pat objektas, kuris yra absoliučiai didingas, tampa kažkuo monstrišku. Arba kitaip tariant: gražus objektas be Didingumo elemento nėra iš tiesų gražus; didingas objektas, stokojantis Monstriškumo dimensijos, nėra iš tikrųjų didingas, yra tik gražus…”[4] Kitaip tariant, pasak S. Žižeko, viskas priklauso tik nuo subjekto požiūrio. Riboto proto subjektas pamato tikrovę iš reikiamo fenomeninio atstumo: per daug priartėja ir apverčia tikrovę. Tačiau E. Husserlis – fenomenologijos pradininkas, kūrė fenomenologinę pažinimo ir būties teoriją. Siekdami tikrumo, pirmiausia turime „iškelti tarp skliaustų“ visa, kas yra anapus mūsų tiesioginio patyrimo, sakė jis. Fenomenologas D. Jonkus, nagrinėdamas tikrovės ir vaizduotės santykį, klausia: Kas yra šis pasaulis? Kokia jo tikrovė? „Fikcija yra galima tiktai tada, kai mes  žinome kas yra tikrovė. Tiktai žinodami, kas yra tikra, mes galim meluoti ir apsimetinėti, ar kurti apgaulingas iliuzijas. Šia prasme fikcija gali būti siejama su fantazija, kuriančia išgalvotus ir netikrus vaizdinius. Tačiau, jei vaizdiniai, ne slepia tikrovę, bet ją atskleidžia, ar bent jau moko ją patirti, tai tada turime apmąstyti pakitusį vaizduotės statusą.“ Suspenduokime įsitikinimus apie pasaulį, bet ne patį pasaulį. Neutralizuokime objektyvistines, natūralistines teorijas, kurios neturėdamos patirties, primeta tam tikrą statusą, nuolatos akcentuoja D. Jonkus. Jo tikslas: parodyti, kad fenomenologija, turi tiesioginį ryšį su pasauliu, nes kalbama apie pačius dalykus, kaip jie yra duoti patirtyje, o ne kaip dalykai, egzistuojantys patys savaime. Šūkis:„Sugrįžti prie pačių daiktų“ – fenomenologijoje reikalauja sugrįžti prie tos empirinės, tiesioginės patirties, per kurią atrandame transcendentalines struktūras. Kurios yra ne kaip sąmonėje egzistuojančios, bet  kurios yra sąmonės ir pasaulio sąryšio struktūros; yra objektų raiškos ir  atitinkamai subjektyvių aktų, nukreiptų į tuos objektus jungtys, santykiai, sąryšiai; būtent šitų operacijų dėka susiduriame su pasauliu kaip fenomenaliu. Nepanaikiname pasaulio, bet regime, reflektuojame, kaip besireiškiantį vienokiais ar kitokiais būdais, vienokiose ar kitokiose sąmonės aktuose.

„Kėdė ant kurios sėdžiu, kompiuteris kuriuo rašau, mašinų ūžimas gatvėje, ruošiamo maisto kvapas sklindantis iš virtuvės, langas pro kurį žvelgiu į žmonės, kurie eina gatve, saulė, kuri apšviečia mano darbo kambarį, mano planai rytdienai, prisiminimai apie suplanuotus darbus ir svajonės apie patirsiamus nuotykius – tai  dalykai iš kurių yra sudarytas mano gyvenamas pasaulis ir jo tikrovė,“ – vaizdžiai rašo filosofas, tačiau neaplenkia, nenuslepia ir iš šio teiginio, kylančio kito klausimo: „Ar gyvenamo pasaulio tikrovė gali būti laikoma tikra, jei į ją patenka laukiami, prisimenami, svajojami, matomi, užuodžiami, girdimi ir liečiami dalykai?“ Jis akcentuota, kad epoche ir fenomenologinė redukcija – tai tam tikras darbas su savimi; išgyvenimų aprašymas – tai tam tikras įgūdžių, pastabumo lavinimas, aprašymas paremtas dėmesingumu. Tokiu būdu, atveriame universalias esmes, ne paneigdami asmenines patirtis, tačiau su ja nesusitapatindami – nesuintersuoto stebėtojo žvilgsniu. Iškelia klaidą, kai manoma, kad mano patirtis yra tik mano patirtis, kad ji yra pati savyje, uždaryta. Jei prarandame sąryšį su pasauliu, prarandame ir intencionalumą, sako filosofas. Sąmonė nėra uždaryta kaip daiktas savyje, sąmonė – visą laiką į kažką nukreipta, sąmonės patikrinimas galimas per pačią duotį. Turime pakartojamumo galimybę. Patys dalykai pasireikšdami mus moko. Pasaulis yra pedagogiškas. Turime pasaulį ne kaip objektyvų, o kaip besireiškiantį.Taip pat pabrėžia, kad fenomenologijoje objektyvumas nedingsta ir tai yra pačios fenomenologijos įdomumas. Mano patirtis nėra uždaryta ne tik pati savyje kaip sąmonė, bet ji atvira pasaulio raiškai. Ji koreliuota – mokausi ne tik iš savo klaidų, bet ir iš kitų klaidų. Objektyvumą garantuoja sąryšis su kitomis sąmonėmis. Aš galiu pasitikrinti dalyką ne tik kaip duotą man, bet kaip duotą ir kitiems. Pasaulis duotas iš skirtingų perspektyvų. Moderniojoje epochoje paaiškėja, kad visa ką matome yra iliuzija. Visa ką jaučiame – ne tiesa, bet tiesa atrandama protu. Taikomi tikrovei matematiniai rekonstravimo modeliai. Įvyksta desubjektyvizacija.Fenomenologinė filosofija sustabdo, neutralizuoja, bet sugrįžta prie mokslo. Filosofai turėtų pradėti nuo pasaulio, kuriame gyvename, kurio pagrindu galime kurti hipotetinius pasaulio modelius. Sukurti modeliai turi grįžtamąjį ryšį. Būtina vieną perspektyvą jungti su kita. Būtinas dialogas. Būtina kalbėti apie tą patį dalyką iš skirtingų pusių ir atrasti tam tikras koreliacijas. Vertybinės prielaidos susijusios su vertybinėmis nuostatomis. Juk ne šiaip kuriamos teorijos, juk per jas turime poveikį kaip mes patys egzistuojame, kas mes esame, kaip mes esame. Žmogų galime padaryti bevaliu subjektu, kurį valdo, kuriuo manipuliuoja. Taip naikiname jo sąmoningumą, valią pačiam keisti, žmogus paverčiamas įkaitu, tampa likimo žaisme. Toks mąstymas veda į pasekmes: ne tik turime nihilistine filosofiją, bet tampame būties istorijos įkaitais. 

Suvokimo, atsiminimo ir vaizduotės santykio problema

Tiesioginio suvokimo paradoksalumas

Fenomenologija susiduria su suvokimo paradoksu – su suvokimo transcendencija. Husserlis laikosi reprezentacinio sąmonės modelio sampratos, kai mes suvokiame – turime tam tikrą intuiciją.

„Fenomenologija /…/ veikia grynosios intuicijos rėmuose, ar, tiksliau tariant, grynosios prasmės sklaidos per išsipildančią saviduotybę (Selbstgebung).“[5]

Intuicija fenomenologijoje reiškia tiesioginę daikto duotį, tai buvimas akistatos situacijoje – akis į akį – tai įkūnytas buvimas.

„/…/ Sąmonė yra kūniška, o tai fenomenologija nuolatos pabrėžia, /…/ ji save gali  suvokti tiktai reflektuodama savąjį įkūnytą buvimą  pasaulyje.“[6]

Intuiciją, Husserlis suvokia, kaip besiskiriančią nuo netiesioginės intuicijos. Netiesioginė intuicija yra vaizdinė arba signityvinė. Vienus dalykus mes suvokiame, kaip pačius tokius, tiesiogiai, juslinio suvokimo pagavoje, o štai kitus suvokiame, kaip reprezentacijas. Vienu atžvilgiu, mes turime prezentacijas, o kitu atveju – reprezentacijas. Per vaizdus, per žodžius, mes neturime tiesioginio santykio su pačiu dalyku. Tokiu būdu suvokime kuriama tam tikra hierarchija. Kai suvokime mes turime duotus pačius dalykus, duotus tam tikrais rakursais, dalykas pasirodo ne kaip pats toks, o duotas tam tikroje perspektyvoje. Suvokimas pats savaime negali turėti to, ko iš jo reikalaujame. Suvokimas negali „paimti“ objekto kaip tokio, jo prevencija duota nepilnai, reikalinga visą laiką prezentacija arba implikacija. Implikacja – tai kas pasireiškia tiesioginiame suvokime ir „įjungia“ tai, kas tiesiogiai nėra duota. Pavyzdžiui, matau kambarį, kaip tam tikrą erdvę, bet visą laiką suvokiu ir tai, kas yra už jos ribų. Arba matau stalo vieną pusę, iš savos perspektyvos, ir suvokiu jį, kaip turintį ir kitą pusę, kuri tiesiogiai man nėra matoma. Tiesioginėje intuicijoje turime paradoksalią dalykų raišką. Tai, kas duota, turi pratęsimą, kas neduota. Kas suvokiama tiesiogiai, implikuoja tai, kas suvokiama ir netiesiogiai. Ką reiškia tos implikacijos, prezentacijos suvokime? Kaip Kristupas Sabolius supranta vaizduotės ir suvokimo sampratą? Akivaizdu, kad jis mano, jog būtent vaizduotė yra tai, kas „užpildo“ visus neduotus dalykus: kur neturime tiesioginio suvokimo, visą kitą užpildo vaizduotė. Tokiu būdu vaizduotė dalyvauja kiekviename suvokimo akte, kitaip tariant, jo manymu, suvokimo aktas turi būti priklausomas nuo vaizduotės, nes vaizduotė visą laiką ir sudaro tai, ką mes suvokiame.

„Pasaulio procesai ir vaizduotės procesai – abu veikiantys pagal galimybėmis varijuojančią tapsmo logiką – yra homogeniški. /…/ Vaizduotės ištekliais atrandame pasaulį, kuriame ne tik atsisakoma faktinės esaties ir nesaties atskirties, bet veikiau pačiame jų sumišime galime užčiuopti supratimo galimybę.“[7]

Tačiau Sartre‘as, Husserlis linksta prie nuomonės, kad šita prezentacija, implikacijanegali būti paaiškinta vaizduote. Sartre‘as, Husserlis naudoja tą patį pavyzdį: štai sėdžiu ant krėslo, matau kilimo raštą, bet kilimo raštą man dalinai užstoja kažkoks daiktas. Kaip suvokiu tą kilimo raštą, jo nematomą dalį, kaip visumą? Kas užpildo properšą? Ar galima sakyti, kad čia veikia vaizduotė? Ar vaizduotė, šiuo atveju, pavaduoja mūsų suvokimą? Sartre‘as, Husserlis sakytų, kad tai yra suvokimo dalis.

„Kitaip sakant, kambaryje esantys baldai, nors ir užstoja kilimo raštus, nesuardo jų visumos suvokimo. Suvokimui būdingas pratęsimas link to, kas nesuvokiama, tam tikrų suvokimo properšų užpildymas. Intencijos reikalauja būti išpildytos arba įgyvendintos, nes suvokimas čia suprantamas ne kaip vienkartinis aktas, bet kaip suvokimų tėkmė, kaip suvokimo serijų kontinuumas. Tik toks suvokimo kontinuumas leidžia daiktą suprasti ne kaip vienpusį, bet turintį skirtingas puses. Kas iš vienos pusės matoma tiktai iš dalies, ką galima tiktai numanyti, tampa akivaizdu žvelgiant iš kitos.“[8]

Suvokime, kaip kambario suvokime, kaip stalo ar žmogaus suvokime, kaip mes matome juos iš vienos pusės, visų dalykų suvokime – mes turime kažką, kaip visumą, kaip duotą per tam tikrą aspektą. Ta visuma visą laiką yra prezentuota arba aprezentuota, bet ne reprezentuota. Suvokimas yra persmelktas tam tikra valia arba geismu. Geismas pasirodo, kai kalbame apie dalies ir visumos sąryšį. Sąmonė nepasitenkina dalyko dalimi. Ji visą laiką eina anapus jos, kaip fenomene – mes nesustojame matydami tik paviršių, bet įžvelgiame ir gelmę. Taip kiekvieno daikto, dalyko ar dalies suvokime visą laiką suponuojame tą visumą, kaip gelmę. Sąmonė yra procesas link galutinės prasmės išsipildymo, realizavimo. Tas procesas, pasak Husserlio, tampa begaliniu procesu. Vienas horizontas keičia kitą, judame reikšmės link ir ta reikšmė iš principo nerealizuojama.

„Tik patyrimo horizontų atskleidimo procedūra galiausiai yra tai, kas išaiškina pasaulio tikrovę ir jo transcendenciją bei toliau parodo, kad jų neįmanoma atskirti nuo transcendentalinės sąmonės, konstituojančios prasmę ir buvimo realumą. Nuorodos į rišlias tolesnių galimų patyrimų begalybes, nuorodos, kurių pradžios taškas yra kiekvienas į pasaulį nukreiptas patyrimas, kuriame realiai egzistuojantis objektas gali turėti prasmę tik kaip sąmonės sistemoje manomas arba galimas manyti vienetas, kuris būtų duotas kaip jis pats tobuloje patirtinėje evidencijoje, žinoma, reiškia, kad realus tam

pasauliui priklausantis objektas, o juo labiau pats šis pasaulis, yra begalinė idėja, nurodanti į galimų rišlių patyrimų begalybes – yra tobulos patyrimo evidencijos, visiškos galimų patyrimų sintezės idėjos idėja-koreliatas.“[9]

Vaizduotė ir atmintis yra reprezentaciniai suvokimai. Tiesiogiai mes suvokiame dalykus, o kai prisimename ar juos įsivaizduojame, tai turime tik tam tikrus atvaizdus. Pasak D. Jonkaus, gilinantis į suvokimą, lyginant jį su vaizduotės ir atsiminimų raiška, aiškėja vienas svarbus dalykas: net suvokime galutinio objekto identifikacijos įvykdyti negalime, nes visą laiką turime dalyką duotą tik tam tikra dalimi. Mūsų valia, prasmės geismas peržengia tam tikrą duotį, mes ieškome tam tikros gelmės. Pats suvokimas negali būti laikomas tiesmuka intuicija, kuri „pagauna“ objektą kaip tokį. Reikalą su objektu turime per tam tikrus rakursus.

Kodėl prisiminimuose dalykai pasirodo per tam tikras perspektyvas?

„Kuriu atsiminimus iš dabarties,“ – rašo Sartre’as savo romane “Šleikštulys”[10]

Prisiminimuose taip pat mes turime dalykus ne pačius, kaip tokius, bet duotus tam tikrais rakursais. Kodėl taip atsitinka? – kelia klausimą D. Jonkus. Husserlis apeliuoja į tai, kad iš tikrųjų mes prisimename ne patį dalyką, o vienokį ar kitokį jo duotį. Duota duotis numato tam tikrą subjektyvų išgyvenimą. Norėdami suprasti atsiminimus, mes turime atlikti dvigubą redukciją, sako D. Jonkus. Kiekvieną prisimenamą dalyką susieti su tais aktais, išgyvenimais, per kuriuos jis buvo patirtas. Tai pirmoji redukcija. Antroji redukcija: savo išgyvenimą reflektuojant susieti su dabartiniais savo išgyvenimais.

„Dviguba transcendentalinė redukcija pri­siminimuose reiškia, kad turi būti atrastas implikuojantis ryšys tarp vieno suvokimo ir kito, tarp vieno suvokimo kaip esamo ir kito kaip buvusio, tarp savęs kaip patirian­čio ir savęs kaip patyrusio.“[11]

Kodėl? Todėl, kad prisiminimai prasideda dabartyje, jie kyla iš dabarties, randasi iš dabartinių suvokimų. Prisiminimai – tai buvę suvokimai, kurie aktualizuojasi dabartiniuose suvokimuose.

„Gyvoji dabartis implikuoja praeitį, kuri pirmapradiškiausiu būdu man atsiskleidžia kaip prisiminimas. Čia svarbu pastebėti, kad mano savastis man pirmiausia prieinama kaip dabarties aktualybė, o ne kaip prisiminimais užtikrinamas nekintantis mano būties substratas. Aš pats save patiriu pirmiausiai kaip aktualiai esantį, tačiau ši aktuali esatis implikuoja mano potencialybes t.y. galimus mano praeities ir ateities horizontus.“[12]

Tarp suvokimų yra tam tikras ryšys. Dabartiniai suvokimai „provokuoja“, jie „motyvuoja“. Yra motyvacija prisiminti. Mūsų dabartyje suvokiama esamybė. Mes esame motyvuoti prisiminti. Kodėl? Dabartinis išgyvenimas turi tam tikrą gelmę. Viena gelmė – tai, kas tiesiogiai nematoma, bet yra duota, kaip implikacija to, kas tiesiogiai išgyvenama dabartyje. Kita gelmė – prisiminimų gelmė. Tai, kas išgyvenama dabar, visą laiką asocijuojasi su ankstesniais išgyvenimais. Todėl ankstesni išgyvenimai visą laiką bus duoti per dabartinių matomų, užuodžiamų, liečiamų dalykų prizmę. Paprastai, sako D. Jonkus, mes to net nepastebime. Iškart įpuolame į tuos prisiminimus, ir net atvirkščiai, aiškiname, kad prisiminimai iš tikrųjų „pavaduoja“ suvokimus, dėl to, kad suvokime yra pratęsimas. Atmintis – kaip pratęsimas dabartinio suvokimo. Vieni suvokimai (dabartiniai) asocijuojasi su kitais suvokimais, tokiu būdu, ta gelmė implikuota kaip tam tikras pratęsimas.

Atsiminimai gali būti valingi ir nevalingi/spontaniški. „Kur padėjau raktą ar akinius?“ – D. Jonkus pateikia valingo atsiminimo pavyzdį. Išsiaiškinti yra naudojamos įvairios strategijos. Pavyzdžiui, viena iš strategijų, sako jis, galėtų būti būdas išsiaiškinti, kokiais „maršrutais“ ėjai. Atmintis susieta su savo įkūnytos esamybės pozicionavimu. O spontaniški atsiminimai yra išprovokuoti.

Kokiame santykyje yra suvokimas ir vaizduotė?

Jau išsiaiškinome, jog suvokimas yra komplikuotas. Dabar keliame klausimą, ar kalbėdami apie vaizduotę, galime išsivaduoti nuo suvokimo? Ar mes galime įsivaizduoti vaizduotę, kaip kažką tokio, ko negalima suvokti? Ir kodėl būtina atskirti vaizduotę nuo suvokimo? Jeigu vaizduotė yra visiškai atsisiejusi nuo suvokimo, tai mes turime tam tikrus vaizdinius, kurie gali tapti psichine patologija. Tuomet mes tų vaizdinių nebekontroliuosime, nei subjektyviai, nei socialiai su kitų suvokimais, nei su pasaulio dalykais.

„Ar vaizduotėje varijuojamų galimybių spektras neužgožia to, kas yra ir to, kas buvo suvokimo? Toks atvejas taip pat įmanomas, bet tada mes turėtume reikalą ne su prisiminimais ir ne su percepcijomis, bet su haliucinacijomis. Pasinėrę į vaizduotės ir prisiminimų vaizdinius mes vis dėlto nehaliucinuojame, kitaip sakant sugebam skirti tai, kas „realu“, nuo to, kas „sufantazuota“. Tuo tarpu psichopatalogų pastebėjimu, haliucinuojantys jų pacientai nebeskiria „tikro“ nuo „netikro“, nes jiems viskas yra netikra. Tai leistų daryti išvadą, kad normaliai žmogus sugeba susivokti tame vaizdinių sraute, kurį išgyvena. Net ir nebūdamas galutinai tikras dėl savo išgyvenamų dalykų tikrumo, galiu pasitikėti tikrove ir kartu siekti ją patikrinti sintezuodamas įvairias patirtis ir jose išgyventus objektus į rišlią visumą.“[13]

Pavyzdžiui, sako D. Jonkus, įsivaizduoju, kad čia yra durys ir einu tiesiai per jas, bet atsitrenkiu į realybę. Vaizduotė nesukuria durų. Realybė sugrąžina mus. Žinoma, vaizduotė dalyvauja mūsų veikloje, pasaulyje. Ji yra tam tikrame sąryšyje su pasauliu, kuriame mes gyvename. Tačiau, vaizduotė yra ir pasaulio paneigimas. Čia tvyro įtampa. Viena vertus, vaizduotė atsiranda ten, kur nėra suvokimo, taip ji paneigia suvokimą. Pavyzdžiui, sako D. Jonkus, įsivaizduokite dalyką, kuris yra priešais jūsų akis: „Žiūrėkite į mano kuprinę ir įsivaizduokite ją.“ Bus sudėtinga. Žiūrėti ir įsivaizduoti vienu metu mes nelabai galime. Tiesioginis suvokimas tampa trukdžiu. Ir atvirkščiai, tam, kad įsivaizduotume kažką, turime atlikti tam tikrą modifikaciją. Pavyzdžiui, D. Jonkaus kuprinė pavirsta į pomidorą. Reikia paneigti tai, ką mes tiesiogiai matome. Kai kalbame apie tam tikrus vaizdinius iš vaizduotės, mes turime sukurti kažką nesamo. Žmogus negali būti pririštas prie esamybės, dabarties to, kas yra. Žmogus nėra tai, kas jis yra, pagal Sartre‘o supratimą. „Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas,“ – šis aforizmas dažniausiai cituojamas kaip Sartre‘o filosofijos esmė. Kadangi, žmogus yra sąmonė, jis visą laiką transcenduoja.

„Pasaulis, objektyvus pasaulis, kuris man egzistuoja, kuris visuomet man egzistavo ir egzistuos, vienintelis pasaulis, kuris kada nors galėjo man egzistuoti, egzistuoti su visais savo objektais, šis pasaulis, kaip jau buvo sakyta, visą savo prasmę ir visą savo būtinį galiojimą, kurį jis kiekvieną akimirką man turi, gauna iš manęs paties, iš manęs kaip transcendentalinio Aš, atsirandančio kartu su transcendentaline-fenomenologine redukcija.“[14]

O transcenduoti gali tik paneigdamas tai, kas yra. Vaizduotė vaidina super svarbų vaidmenį, kaip tam tikras žmogiškosios sąmonės, egzistencijos produktyvusis matmuo, pabrėžia D. Jonkus. Sąmonė visą laiką peržengia esamybę ir atveria mums kažkokias naujas galimybes. Šia prasme, egzistavimas vos nesutampa su įsivaizdavimu. Paneigimas yra ne tam skirtas, kad apskritai paneigti, bet paneigiant kažką atrasti, akcentuoja D. Jonkus. Vaizduotė nekuria tam, kad tik sukurti. Jos kūryba turi grįžtamąjį ryšį su suvokimu. Kadangi sukurti produktai, nors jie ir yra įsivaizduojami, yra suvokiami, kad tai yra ne realybė. Vaizduotės produktai, fantazmai, nebūtinai turi būti priimami kaip realūs. Taip, mes turime daugybę įvairiausių fantazijų, kuriomis peržengiame dabartį, tai kas yra, atveriame įžvalgomis tam tikras naujas galimybes, esmes. Eidetinė variacija atskleidžia esmines savybes, bet visa tai yra susiję su tam tikra galimybe patvirtinti ir realizuoti jas pačioje patirtyje, suvokime. Mūsų fantazijos reikalingos tam, kad paneigiant atskleistume naujas suvokimo galimybes. Vaizduotė skleidžia naujas galimybes, sako ir K. Sabolius.

„Pakanka užmerkti akis, ir be mano įsikišimo tamsoje kažkur priešais ima švysčioti įvairiausius pavidalus įgaunantys, absurdiški, nepriklausomi, nepastovūs fantazijos dariniai. Valios pastangomis įmanoma sutelkti dėmesį į kokią nors pulsuojančią metamorfozę, pamėginti juos sustabdyti ir įžvelgti rišlumą. /…/ Įsivaizdavimas gali palikti savo pėdsakus, kuriuos sąmonė traktuoja lygiai taip, kaip ir visą kitą patirtį.“[15]

Klausimas: kokias galimybes skleidžia? Vaizduotė nurodo į tai, ką galime suvokti. D. Jonkus polemizuoja su požiūriu, kuris bando visiškai atskirti vaizduotę arba patį suvokimą redukuoti į vaizduotę, kitaip sakant, suvokimą suprasti, kaip išvestinį iš vaizduotės. D. Jonkus teigia, kad tai yra neįmanoma. Vaizduotė paklusta  tam tikriems suvokimo dėsningumams.

„Kitaip sakant vaizduotė nėra tapatinama su įsivaizdavimu ar fantazija, kuri kuria neegzistuojančios realybės vaizdinius. Vaizduotė yra susijusi tiek su vaizdų stebėjimu, tiek su prisiminimu. Suvokime dalykai pasirodo savo esatimi kaip dabartiški. Tuo tarpu prisiminimuose ir vaizduotėje dalykai pasirodo kaip nesantys, kaip sudabartinti. Tokiu būdu jie yra patiriami kaip tarsi esantys. Patiriame dalykus tarsi juos matytume, tarsi juos užuostume, tarsi juos girdėtume, tarsi juos liestume.“[16]

„Ar vaizduotei norma, kad visi kvadratai yra apvalūs?“ – pokštavo G. Mažeikis 14-oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.[17] Pabandykite, įsivaizduoti apvalų trikampį. Dalykai įsivaizduojami taip, kaip jie yra ir suvokiami, rašo D. Jonkus. Jie tarsisuvokiami. Dalykas mums duotas tam tikru rakursu. Vaizduotė net ir tuomet, kai paneigia suvokimus, iš esmės prie jų sugrįžta. Įsivaizduokite, sako D. Jonkus, kad perkate bilietą į Tailandą, į šalį, kurioje niekada nesate buvę. Vaizduotėje Tailandas taps romantiškų vaizdinių mišinio, pavyzdžiui, matytų filmuose, atvirukuose, vaizdiniu. Vaizduotė yra susijusi su suvokimu taip, kaip pasąmonė yra susijusi su sąmone. Suvokimas yra atvaizdavimas to, ko nėra. Fenomenologinė analizė atranda, kadproduktyvumas yra pačiame suvokime, akcentuoja D. Jonkus. Suvokimas yra ne šiaip atvaizdavimas, kas yra, jis yra visą laiką transcendentalinis, tai, kas ir priskirtina vaizduotei. Produktyvumas yra pačioje tiesioginėje intuicijoje, pačiame tiesioginiame sąlytyje su dalykais. Mes nepasitenkiname tuo, kas yra čia, ir tai jau yra tam tikras produktyvumas, peržengimas ribų. Riba tarp suvokimų, atsiminimų, įsivaizdavimų tampa jau ir ne tokia didele, jei suvokime mes turime tam tikrą produktyvų supratimą, sako d. Jonkus. Suprantantis suvokimas – tai suvokimas, kuris reikalauja daugiau, nei kas tiesiogiai, iš juslinių duomenų duota. Atsiminimai, įsivaizdavimai yra panašūs į suvokimą, jie taip pat operuoja baigtiniais vaizdiniais ir šituose baigtiniuose suvokimuose prideda daugiau, nei tiesiogiai yra duota. Čia galėtume sakyti, sako D. Jonkus, kad skirtumas nusitrina, tačiau, jei grįžtame prie suvokimo tam, kad vaizduotę suprasti kaip vaizduotę, mes tai galime padaryti tik suvokimo atžvilgiu. Vaizduotės produktas, kaip vaizduotės, įgyja prasmę, kai mes darome tam tikras distinkcijas: čia yra suvokimas, čia – įsivaizdavimas, o čia – atsiminimas. Suvokimas yra suvokimas to, ko mes nesuvokiame; suvokdami išmokstame suvokti tai, ko anksčiau nesuvokėme. Negalime sakyti, kad atkartojame tik tai, ką anksčiau suvokėme; mes galime suvokti tik tai, ką prisiminėme, arba galime įsivaizduoti tik tai, ką suvokėme. Tam tikra prasme, ribos yra peržengiamos jau pačiame suvokime.

D. Jonkus pasakoja, kad iš viduramžių scholastikos atkeliauja, pavyzdžiui, chimera – turėjusi ožio kūną, gyvatės ar drakono uodegą, liūto galvą ir alsavusi ugnimi. Tai tik vien mąstyme įmanomas objekto vaizdinys. XVII a. vaizduotės pasauliai buvo patikrinami logika. Kokį vaidmenį vaidino logika įsivaizduojamų pasaulių atžvilgiu? Svarbus klausimas: kas įsivaizduojamajame objekte yra realu, o kas ne? Įsivaizduojami objektai pagal savo statusą gali būti realizuojami ir gali būti tokie, kurie negali būti realizuojami. Pavyzdžiui: įsivaizduojamas aukso kalnas. Jis iš principo gali būti realizuotas, nors jo nėra. Čia nėra prieštaravimo, kad jis negalėtų būti realizuotas. O štai chimera ar apvalus kvadratas turi nesuderinamumą jau pačioje savo esmėje. Padaroma išvada, kad visuose įsivaizduojamuose dalykuose galime išskirti realumo laipsnį. Realumas priklauso nuo neprieštaringumo. Neprieštaringumas yra susijęs su galimybe realizuoti. Vadinasi, vaizduotės produktai atveria tam tikras galimybes. Tos galimybės yra susijusios su galimybe realizuoti. Ar gali būti tokia fantazija, kuri neturėtų sąlyčio su realybe? Vaizdiniai turi skirtingus statusus, tačiau vienokį ar kitokį ryšį jie išlaiko, akcentuoja D. Jonkus. Vieni vaizdiniai išlaikys ryšį, kaip neigiamą – taip nėra ir negali būti, kai mes neprarandame ryšio su tam tikru realybės jausmu. Kiti vaizdiniai – atveria tai, ko dar nepastebėjome, sako D. Jonkus.

Tokie pasauliai, kuriuose galimas žmogus, protas bus susietas tik su tokia pasaulio versija. Jei matai dalyką, tai jis yra duotas tam tikroje perspektyvoje. Jei norime vizualizuoti, turime tarsi matyti tai. Ir jeigu, mes tarsi matome, tai matymas paklus matymo dėsningumams. Paklus taip, kaip mes matome realiai, pabrėžia D. Jonkus. Jei įsivaizdavimą suprasime, kaip galimybę jį realizuoti, kaip tam tikrą aktą ir pateikti sau patiems įsivaizdavimo objektą, tai tas įsivaizduotas objektas bus visą laiką atsakas į mūsų pačių suvokimo vizualinę, audialinę užklausą. Kodėl? Todėl, atsako D. Jonkus, kad visas mūsų pačių „aparatas“ yra susijęs su tuo, kaip pasaulis pasireiškia. Suvokimas nėra šiaip mūsų užgaida. Suvokimas yra reakcija į tai, kaip dalykai yra duoti, jų duotis primeta mums tam tikrą reikalavimą, pavyzdžiui, fizinį daiktą matyti – tai matytyti iš matymo perspektyvos. Perspektyvos nebus, kai kalbėsime apie girdėjimą ar lietimą. Bus kiti dėsningumai. Jei noriu įsivaizduoti lietimą, tai turiu jį tarsipajausti. Tame pajautime iš esmės bus tas pats dėmuo, kaip ir mano tiesioginiame lietime. Aš liečiu ir jaučiu, kaip mane liečia. Kai įsivaizduosiu, kaip kažką liečiu, jausiu kaip mane liečia. Tarsi jausiu. Negaliu „čia“ supainioti, sako D. Jonkus, net įsivaizduodamas, lietimo su žiūrėjimu. Tai, kaip įsivaizduosiu matomą objektą, liečiamą objektą, bus dėsningumai vizualinio suvokimo, taktilinio suvokimo, jie bus implikuoti šiame vaizdinyje, lietinyje. Pasakyti – „o gali būti ir kitaip“ – tai toks pasaulis, kuriame negalėčiau būti, toks pasaulis yra prasilenkiantis. Kaip racionali būtybė, esu susijusi su tokiu pasauliu, kuriame mes esame ir daugybė kitų pasaulių visą laiką bus susieti su šia logika – tai ne subjektyvi logika, o pasaulio raiškos logika.  Vadinasi, atsakymas į klausimas, ar gali vaizduotė peržengti šitą logiką, bus „ne“. Vaizduotė negali peržengti, ji gali varijuoti įvairiausiais aspektais, daryti tam tikras netikėtas sintezės, sukeisti vieną ar kitą vietomis, kaip tai daro įvairiausi menai. Mūsų suvokimas nėra subjektyvus, atmintis nėra subjektyvi ir mūsų vaizduotė nėra subjektyvi. Kitaip sakant, ji nėra voliuntaristiška ar kitaip pasirinkta: noriu įsivaizduoju taip ar noriu – kitaip. Yra tam tikri dėsningumai net ir vaizduotėje. Suvokimas yra jau ne subjektyvus matymas, kad noriu taip matyti, ar noriu taip liesti, tai yra tam tikra transcendentalinė logika, pasaulio raiškos logika, duoties subjektyvioje patirtyje logika. Įsivaizdavimas vyksta pagal pasaulio raiškos logiką. Įsivaizduoju ne ką kitą, bet pasaulį arba įvairiausius jo galimus aspektus. Pasaulis yra ta visuma, totalybė, anapus kurios nieko daugiau negali būti.

Atmintis – suvokimo prezentacija dabartiniuose suvokimuose. Dviguba redukcija, įsivaizdavimo atveju, atrodo komplikuočiau. Įsivaizdavimas – toks spontaniškumo įsikūnijimas, kuris gali bet ką paneigti. Vaizduotėje nėra taisyklių. Vaizduotė lyg ir pati sau kuria taisykles. Vaizduotė yra peržengianti, tačiau negali visiškai visko paneigti. Paneigime yra kūrybinis atvėrimas to, kas buvo anksčiau galbūt nepastebėta. Matymo būdų išradimas, suvokimui naujų galimybių atradimas, praplėtimas. Vaizduotė, tam tikra prasme, yra „įvelta“ į suvokimą, atlieka pratęsimo vaidmenį. Įsivaizduokime, sako D. Jonkus, kad vaizduotė visiškai atsiskiria. Tokia vaizduotė tampa pati sau pakankama. O ką tai reiškia? Reiškia, kad ji minta savo pačios vaizdiniais, izoliuodamasi, tai valia paneigti visus suvokimus, toks asmuo praranda save kaip asmenį, nes praranda santykį su kitais. Asmuo negali būti be santykio su kitais. Žmogus gali veikti tik sąryšyje su kitais. Haliucinacijos – kai nesugebame savo vaizdinių įvertinti, realizuoti jų galimybes, nesugebame įvertinti santykio su kitais vaizdiniais. Jei įsivaizduojame, kad mūsų sąmonė yra daugybė vaizdinių, mes matome dalykus, tarsi prisimename, tarsi įsivaizduojame. Visur yra tas „tarsi“.Suvokimas, atsiminimai iki galo nėra tikri. Tada darome išvadą, kad nieko nėra tikro. Bet mūsų sąmoningame gyvenime, o jis ne visas yra sąmoningas, pabrėžia D. Jonkus, tiek, kiek yra sąmoningas, kiek mes bandome išlikti sąmoningi, tai mes tuose santykiuose orientuojamės: mes įsivaizduojame dalykus, tuoj pat atsimename, tuoj pat įsisąmoniname kaip įsivaizduojamus, kartais sutrikdami, kartais susipainiodami, paskui atstatydami. Normaliame sąmonės gyvenime mes paprastai „atstatome“. Iškyla vaizdiniai, tarsi prisimenu juos, paskui kyla abejonių, ar iš tikrųjų tai mačiau, o gal man pasakojo. Prisimenu tarsi mačiau. Pasitikrinu per kitus. Galiu juk prisiminti ne savo matytus vaizdus, o vaizdus, pavyzdžiui iš fotografijų, filmų, mūsų tėvų pasakojimų. Tai iškyla taip vaizdžiai, tarsi tai būtų prisiminimai. Tai atsekti galima tuo atveju, kai atsekame iš kur jie atsirado, atrandame jų kilmę. Arba, jie lieka ne visiškai apibrėžti, nes negaliu iki galo identifikuoti.

Vaizduotės ir pasąmonės sąryšis

Fenomenologai, skaitydami Freudo, Husserlio aprašymus, atkreipė dėmesį, kad kai kalbame apie vaizdinius, kuriuos įsivaizduojame, kuriuos norime realizuoti, bandome įsivaizduoti, ar tai gelmė, ar ne gelmė. Tai čia pasirodo, kad vaizdiniai yra mūsų geismų įsikūnijimai. Vaizdiniuose gyvena mūsų geismai, tai reiškia, kad ne visi vaizdiniai mums patiems yra leistini. Vaizduotė susijusi su savicenzūra. Vaizduotė ne tik, kad peržengia ribas, bet susijusi su tuo, kas draudžiama. Vaizduotė nėra tokia laisva, kad mes, ką tik norime įsivaizduojame, vaizduotė susijusi su kultūrine, socialine mūsų normalumo supratimo terpe ir kaip mes suvokiame kažką, kaip leistiną arba neleistiną. Todėl, kai kurie mūsų vaizdiniai, kurie peržengia leistinybės ribas, gali būti išstumiami. Vaizduotė pasirodo ne tik, kaip galimybė, bet ir kaip negalimybė. Mes balansuojame tarp galimybės ir negalimybės ribos, sako D. Jonkus. Tam tikrų ribų apčiuopiamas – „čia, tai jau neleistina zona“. Čia net ir vaizduotė negali įeiti, nes tai baisūs dalykai, nes juos darydami net vaizduotėje, jausimės nusidėję, nusikaltę, patys sau gėdingi būsime. Vaizduotė apima savyje tai, ką mes laikome normaliu, tai ką suvokiame, kaip normalumą, ar nenormalumą. Vaizduotė gali būti susijusi su nesąmoningumu. Nesąmoningumą, kaip pasąmonę, galime traktuoti, kaip sąmonės dalį, kaip tai, atsiveria ir gali būti aprašyta sąmonės atžvilgiu. Egzistencinė psichoanalizė atmeta nesąmoningumo postulatą, rašo Sartre’as savo veikale „Būtis ir niekis“. Jam psichinis faktas lydi sąmonę:

„Экзистенциальный психоанализ отвер­гает постулат бессознательного; для него психический факт совпадает с сознанием.“[18]

„Fenomenologinis pasaulio aprašymas galimas tik pripažįstant, kad sąmonė negali būti paaiškinta redukuojant ją į pasąmonę ar į „niekieno sąmonę“. Sąmonės anonimiškumas reiškia, kad tiesiog nėra duoties, nes duotis be joje implikuoto subjektyuvumo negalima. Sąmonės anonimiškumas sunaikina patirities intencionalumą. Iš tokios sąmonės, kuri nepatiriama asmeniškai yra atimami jos svarbiausi bruožai – sąmoningumas ir spontaniška vienovė.“[19]

Kai kalbame apie geismus, kurie gyvena tam tikruose vaizdiniuose, tai kaip mes galime juos identifikuoti? Mes galime juos identifikuoti atlikdami fenomenologinę redukciją, sako D. Jonkus: atrasti vaizdinių kilmę, susieti, iš kur, kokie asociacijų mechanizmai, kokia yra vaizdinių logika. Logika, šiuo atveju, nėra atsitiktinė, nes, viena vertus, ji iš pačios pasaulio raiškos, kita vertus, ji susijusi su mūsų rūpesčiais, kuo mes gyvename tame pasaulyje, ko mes ieškome, ko mums trūksta.

Egzistencinės psichoanalizės taikymo pavyzdys K. Saboliaus prisiminimų/fantazijų analizėje

„Veltui rausiuosi praeityje, iškapstau tik reginių nuotrupas ir nelabai suprantu, kas ten matyti, – ar prisiminimai, ar prasimanymai.“[20]

D. Jonkus kritikuoja K. Saboliaus bandymą redukuoti vaizduotę į suvokimą; suvokimą redukuoti į vaizduotę; sąmonę redukuoti į pasąmonę, taip, viena vertus, išlaisvinant vaizduotę arba fantaziją, kaip totalų kūrybingumo šaltinį, arba išlaisvinant pasąmonę. Prarandame tokiu atveju galimybę į kažką atsiremti, sako D. Jonkus. Viskas tuomet yra fantazija.

„Jei skirtumas tarp suvokimo ir vaizduotės nebesuvokiamas, žmogus pasineria į pamėklių ir haliucinacijų pasaulį.“[21]

Suvokimas mums leidžia reflektuoti ne tik atsiminimus, bet leidžia atskirti falsifikuotus atsiminimus nuo tikrų atsiminimų, o tai reikalauja nuoseklaus ėjimo: žingsnis po žingsnio, susieti tam tikrus vaizdinius su juos generavusiais išgyvenimais, susieti buvusius išgyvenimus su dabartiniais išgyvenimais. Su vaizduote yra sudėtingiau nei su atmintimi, tačiau, visų pirma, reikėtų atskirti ir bandyti reflektuoti: kur yra suvokimai, kur prisiminimai, o kur įsivaizdavimai. D. Jonkus atskleidžia K. Saboliaus bandymo nevaisingumą – viską suvesti į vaizduotę. K. Sabolius aprašo savo situaciją, kurioje, jo manymu, susipina suvokimas, atsiminimas ir įsivaizdavimas. Kai jis keliauja Italijoje traukiniu, susitinka merginą, kuri jam papasakoja istoriją, apie tai, kaip dirbusi aukle vienoje šeimoje, kurioje augo išpaikintas vaikas. Pastarasis be galo mėgo pyragą su braškėmis ir grietinėle, ir to pyrago vaikas prašydavo kiekvieną dieną, net kai būdavo sotus. K. Sabolius, merginai pasakojant, regėjo labai skaidrų ir aiškų vaizdą: berniuką valgantį pyragą su braškėmis ir grietinėle. K. Sabolius daro išvadą, kad tai yra įsivaizdavimas.

„/…/ Kai aš prisimenu savo kelionę iš Milano į Nicą ir joje sutiktą merginą, pirmiausia išvystu tai, ką tą akimirką įsivaizdavau. Išgyvenimą lydėjęs vaizdinys užgožia išgyventą percepciją, nes šis patirties klodas reiškiasi kur kas aktyviau nei aktualus situacijos suvokimas.“[22]

Šią sceną K. Sabolius pateikia kaip įsivaizdavimą. D. Jonkaus manymu, tai painiojimas tarp vaizduotės ir atsiminimo. Įsiterpia atsiminimas. Regėjimai turi reprezentuoti kažką, pasak K. Saboliaus. K. Saboliaus knygos „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“ pradžioje reprezentacijos teorija yra kritikuojama. Vaizduotė, pasak jo, nėra tikrovės reprezentacija.

„Tikrovės prigimtis visuomet yra deficitinė, todėl jos pratęsimo – arba kitaip tariant – įsivaizdavimo poreikis yra nenumaldomas ir begalinis. Ši išbaigimo teleologija fiksuotina visos įsivaizdavimo veiklos stadijose. Suvokime vaizduotė reikalauja tikrovės horizonto aiškumo, tuo tarpu laisvoji fantazija patvirtina savo pačios prasmingumą. Aistra, su kuria mes panyrame į išgalvotus pasaulius, mums teikia savaiminį malonumą. Tai čia ir dabar ištinkanti prasmė, nereikalaujanti interpretuojančio pozicionavimo ar išsklaidos. Tokiu mastu, kokiu jo intencionali evidencija duodasi vienu kartu ir išbaigtai, tokiu pat mastu šiame vaizdo išsipildyme yra akivaizdi jo prasmės radiacija.“[23]

Gaunasi painiava, pastebi D. Jonkus, susieina keli dalykai: berniuko įsivaizdavimas, visų pirma, yra ne tiek įsivaizdavimas, kiek vizualizavimas papasakotos istorijos. K. Sabolius girdi merginos pasakojamą istoriją ir ta istorija yra tokia įtaigi, kad tampa tos situacijos leitmotyvu. Vaizdinys atsiranda, kai K. Sabolius prisimena buvusią kelionę ir merginą, tai pirmiausia prisimena tą berniuką be saiko besimėgaujantį pyragu su braškėmis, grietinėle ir prašančio vis dar. K. Sabolius nepastebi, kad jo prisiminimas yra aktualizuojamas, prisimenant merginos pasakotą istoriją, iš kurios jam didžiausią įspūdį padarė berniuko, valgančio pyragą su braškėmis ir grietinėle vaizdinys. Tačiau klausimas gali būti keliamas kita puse, sako D. Jonkus: kodėl iškilo būtent šitas vaizdinys? Ką jis simbolizuoja? Sąryšis tarp berniuko ir merginos gali būti neatsitiktinis. D. Jonkus daro užuominą į libido situaciją. Žmogus, kuris susitinka merginą, bet prisimena ne merginą, o berniuką, kuris be galo trokšta pyrago su braškėmis ir grietinėle, atspindi K. Saboliaus troškimą, kurio jis pats sau nenori prisipažinti. Toje situacijoje jis patyrė galbūt geismą, kuris buvo uždraustas, galbūt jis įsipareigojęs kitiems, ir štai atsiminime iškyla ne merginos paveikslas, kurį jis bando nuo savęs paslėpti. Taip išreiškiamas geismas ir draudimas, sako D. Jonkus. K. Sabolius pasakojimą panaudoja taip, kad vaizduotė dominuoja. Jis neturėjo berniuko suvokimo, o staiga prisimena.

„/…/ Apie tą šeimą ir berniuką aš nieko daugiau neprisimenu. Nelabai ir galėčiau – neturiu nė menkiausio supratimo nei kaip jie atrodo, nei ką veikia, nei kur gyvena. Jokios aktualios percepcijos jų atžvilgiu man neteko patirti.“[24]

Jis sutapatina pasakojimo įspūdį su vaizduote. Teoriškai, pastebi D. Jonkus, ši schema galėtų būti P. Ricoeuro. Hermeneutai atsisako priimti suvokimą, kaip tiesioginę duotį, viską suveda į kalbą, o kalbą suveda į pasakojimą. Vaizduotė negali būti lyginama su tiesiogine patirtimi. Vaizduotė tuomet įgyvendinama kalboje. Kalba sutapatinama su vaizduote, kuri gyvena metaforose. Tai būtų P. Ricoeuro ėjimas, sako D. Jonkus. Kai P. Ricoeuras kalba apie vaizduotę, kalba apie pasakojimus ir metaforas. Tuomet reikėtų aiškiai aptarti, pabrėžia D. Jonkus, kad mes kalbame ne apie suvokimo ir vaizduotės skirtį, o kalbame apie vaizduotę pačiuose pasakojimuose. Tačiau K. Sabolius nurodo ir į suvokimą. Atsiranda prieštaravimai: iš skirtingų teorijų paimti elementai pradeda kirstis. Nereflektuojami skirtingi sandai. Kai turime pasakojimo suvokimą, galima pasakyti, kad pasakojimą lydi fantazija, bet pasakyti, kad pasakojimas ir mano vaizduotė yra viena ir tas pats, yra klaidinga. Tam, kad sutapatinti merginos pasakojimą su fantazija apie berniuką, tai nepastebėti, kaip išnyksta riba. D. Jonkus įveda egzistencinę psichoanalizę: būtina atsekti savo pačių vaizdinius, o jei mes to nedarome, neįsisąmoniname savo gyvenimo. Situacijos įsisąmoninimas yra reflektavimas, atskirimas, kur yra fantazija, kur prisiminimai.

„Reikia pripažinti, kad vaizduotė dažnai vaidina papildytojos vaidmenį ir gali koegzistuoti su atsiminimais ir suvokimais, tačiau, jei skirtumas tarp suvokimo ir vaizduotės nebesuvokiamas, žmogus pasineria į pamėklių ir haliucinacijų pasaulį Tad Saboliaus bandymai redukuoti suvokimą į fantazijas galų gale tampa užsisklendimu iliuzijoje. Gyvendamas iliuzijomis žmogus kaip ir nenori nuo jų išsivaduoti, nes tai patogi saviapgaulės forma. Bet čia kaip tik ir gali padėti fenomenologinė psichoanalizė, kurios užduotis padėti įsisąmoninti ir racionaliai artikuliuoti iliuzinę fantazijų sąmonę.“[25]

Egzistencinėje psichoanalizėje, akcentuoja D. Jonkus, aš turiu pats savęs paklausti, iš kur randasi tokia asociacija? „Kai prisimenu merginą, prisimenu ne ją, o berniuką, valgantį pyragą su braškėmis, grietinėle“ yra paslėpta analogija, sako D. Jonkus, asociacija, galbūt geismo, troškimo, kuris yra neleistina reprezentacija: pats sau negaliu prisipažinti kai kurių savo troškimų. Vaizdiniai, įkyriai persekiojantys, galbūt tai nurodo. Tai hipotezė. Nurodymas į situacijos nereflektumą. Šią istoriją D. Jonkus interpretuoja, kaip pasakojimą apie tai, kaip stengiamasi užmiršti merginą arba išgyventą geismą. Pyragą valgančio vaiko vaizdinys iš tikrųjų yra asociacijų seka, kuri gali nurodyti paslėptą geismą ir jo reprezentaciją. Pasąmonė – ne kas kita, kaip tam tikrų vaizdinių sąryšiai. Nesąmoningumas pasireiškia, kaip prisiminimai ar įsivaizdavimuose gyvuojantys troškimai, kurių nepripažįstame savais, kurių nenorime prisiminti. Ką K. Sabolius norėjo įrodyti? Suvokimą tapatina su suvokimo aktualia percepcija. Tačiau kai aš girdžiu pasakojimą, tai nėra suvokimas, pabrėžia D. Jonkus. Kai matau filmą, tai irgi nėra suvokimas. Suvokimas būtų tik matyti pačią tikrovę. K. Sabolius daro tam tikrą peršokimą. Jis vaizduotę sieja su vaizdine reprezentacija, iš čia ateina bandymas teigti, kad jei mes turime pasakojimą, tai jau yra ne suvokimas. Suvokimas, atsiminimai, vaizduotė – tai būtų viena variacija, viena plotmė, pabrėžia D. Jonkus. O kai mes kalbame apie tiesioginę intuiciją, juslinę – per vaizdus, per ženklus suvokimą, tai čia yra tam tikra hierarchija. Tiesioginiame suvokime daugiau patiriame, o per vaizdus jau esame labiau prikaustyti prie to, ką mums rodo kažkas. Kai yra pasakojimas, mes esame dar labiau pagavūs manipuliacijoms, nes negalime kontroliuoti, nukreipti savo dėmesio, mes įtraukiami į tą pasakojimą. Paaiškėja, kad vaizduotėje, kaip ir atsiminimuose, mes turime dalykus per tam tikras perspektyvas. Taip esti ir visuose vaizduose, pavyzdžiui, mes turime nuotrauką, matome nuotraukoje ne tik objektą, kuris yra reprezentuotas, atvaizduotas, mes matome ir prezentuotą matymo būdą, sako D. Jonkus. Kiekviena fotografija prezentuoja tai, kaip tos fotografijos autorius nori mums pateikti objektą, jis nėra duotas pats savaime. Jis duotas per tam tikrą matymo prizmę. Meninė fotografija eksponuoja ne patį objektą, o matymo būdą, kaip svarbiausią. Tampa svarbi ne reprezentacija, bet žvilgsnio reprezentacija šitame vaizdinyje. Mokydamiesi reflektuoti, įsisąmoninti tai, kas nematoma iš esmės visuose vaizdiniuose turime išmokti matyti ne tik, kas juose reprezentuojama, bet ir kokiu būdu, akcentuoja D. Jonkus. Turime savęs paklausti: „Ar tai pateikiamas kažkieno požiūris? Ir kaip jis pateikiamas?“ Pereiname prie vaizdinių analizės – fotografijos, kino vaizdinių analizės, čia būtų paprasčiau parodyti, kad kiekvienas vaizdavimo būdas, vaizdų montavimas sudaro tam tikrą prasmės konsteliaciją. Tas pats dalykas nufotografuotas skirtingu kampu, turės skirtingą reikšmę: vienu atveju gali būti išaukštintas, kitu – pažemintas. Visi vaizdiniai, net pasakojimai implikuoja tam tikrą perspektyvą, pateikimo būdą, kuris gali būti labiau užmaskuotas arba labiau eksplikuotas šituose vaizdiniuose.

 

Išvados

D. Jonkaus analizėje akcentuojama pirmojo asmens perspektyva. Tai nereiškia, kad ji negali koreliuoti su trečiojo asmens perspektyva, bet sąmonės analizavimas, apibrėžiant jį iš trečiojo asmens perspektyvos, leidžia sąmonę traktuot kaip nesąmonę arba kaip tam tikrą fiziologinį mechanizmą. Fenomenologija bando parodyti pirmojo asmens perspektyvą arba tai, kaip sąmonė išgyvenama ir iš pačios sąmonės vidaus. Pasak D. Jonkaus, smegenų tyrinėjimai be šito iš principo negali prasmingai paaiškinti, ką atranda. Kitaip sakant, reikia apklausti patį tiriamąjį: ką gi jis išgyvena. D. Jonkaus manymu, vaizduotės autonomijos pabrėžimas veda priešinga kryptimi: negalima atrasti skirtumo tarp vaizduotės ir suvokimo; negalima ne tiktai visiškai vaizduotės redukuoti į suvokimą, bet ir atvirkščiai, suvokimo negalima redukuoti į vaizduotę. Svarbu išlaikyti skirtumą, be šio skirtumo niveliuojasi tiek ir vaizduotė, tiek ir suvokimas, kitaip sakant, neaišku tampa, kas yra kas.

K. Saboliaus knygoje neteisingai tapatinama tikrovė ir tikrovės suvokimas. Fenomenologijoje, kai kalbama apie sąmonę, ji negali būti suprasta, kaip tikrovės reprezentacija, bet tai galioja ne tik vaizduotei, bet ir suvokimui, atsiminimams. Pradžioje, anot D. Jonkaus,  Husserlis vaizduotę ir atsiminimus apibūdino, kaip vaizdinių sąmonę, kuri buvo laikoma neautentiška, lyginant su tiesioginėmis intuicijomis, tačiau pabrėžia D. Jonkus, kad po 1904 – 1905 metų, Husserlis vis labiau abejoja galimybe vaizduotę ir atsiminimus susieti su atvaizdais, vaizdinių sąmone. Dar vėliau Husserlis galutinai atsisako šios koncepcijos, pereidamas prie vaizduotės ir atsiminimų, kaip prie tam tikros reproduktyvios sąmonės, kurioje yra reprodukuojami ne patys tikrovės objektai, bet kaip jie buvo duoti vienokiose ar kitokiose išgyvenimuose. Suvokimo, kaip tikrovės atvaizdų sąmonės kritika, akcentuoja D. Jonkus, padeda išsivaduoti nuo naivaus objektyvistinio suvokimo rezultato lyginimo su pačia tikrove. Suvokimas, anot jo, turi būti aprašomas iš paties suvokimo vidaus, kaip dalykų duoties įsisąmoninimo procesas, todėl suvokimas yra ne pačios tikrovės, kaip yra savaime, tai yra visumos, duotos tam tikru rakursu sąmonė. Dalykus suvokiame ne tik kaip duotus tiesiogiai, suvokiame ir tai, kas yra implikuota, kaip kitą pusę, kaip nuorodą. Matydami, kad kita pusė yra sufantazuota, prisiminta, mes naikintume perskyrą tarp tiesioginės duoties ir netiesioginės. Netiesioginė duotis pasireiškia ne tiktai percepcijomis, kas labai svarbu, anot D. Jonkaus, bet ji pasireiškia taip pat atsiminimuose ir vaizduotėje. Kitaip sakant, mes įsivaizduojame duotį tam tikrais rakursais, kaip ir atsiminimuose, mes turime atsiminimus ne iš visų galimų pusių, bet kaip jie yra duoti. Dalykai išgyvenimai kaip figūra ir fone. D. Jonkus pripažįsta, kad pirminis ir antrinis planas, tiesioginė ir netiesioginė duotis, egzistuoja tiek suvokime, tiek atsiminimuose, tiek ir vaizduotėje. Tai reiškia, kad vaizduotės negalima tapatinti su tuo ką, galime apibūdinti kaip netiesioginę sąmonę, ne tik suvokimo implikacijose erdvėje ir laike, bet ir kitos netiesioginės duoties patirties galimybėse negali būti paaiškinamos vaizduotojiška sąmone. Pvz.: pamatytas spektaklis ir spektaklio garsinis įrašas, arba jei spektaklis bus papasakotas kažkieno. Visais trejais atvejais mes turėsime tą patį spektaklį, bet jo prasmės suvokimas skirsis. Čia atsiranda, sako D. Jonkus, tam tikra hierarchija. Geriausia – pamatyti, turėti tiesioginę patirtį. Sąmonė per vaizdinius, per pasakojimus nėra visiškai kitokia sąmonė, ji yra kitokio laipsnio, kitokio lygio to paties dalyko įsisąmoninimas. Kai aš stebiu tiesiogiai spektaklį, galiu sutelkti dėmesį į tas detales, kurios yra svarbiausios, tai yra fono ir figūros santykis priklausys nuo mano dėmesio organizavimo. Kai aš žiūriu vaizdo įrašą, įsivelia tam tikras tarpininkavimas ir operatoriaus  arba  režisieriaus darbas. Jisai fokusuoja mano dėmesį, priartindamas,  manipuliuodamas kamera. Tačiau galime, sako D. Jonkus, net ir šiais atvejais atkreipti dėmesį į tai, ką režisierius rodo, kaip antrąjį planą. Mes turime atsispyrimo galimybę manipuliacijoms, perorganizuodami patį suvokimo lauką, išskirdami tai, kas jame svarbiau mums, nei ką mums bando įteigti. Pasakojime, perpasakojime ši galimybė sumažėja. Tiesioginių ir netiesioginių suvokimo būdų varijavimas leidžia suprasti, kaip gali būti skirtingi ne tik suvokimai, bet ir atsiminimai, bei įsivaizdavimai. Galima atsiminti, įsivaizduoti ne tik tai, ką patyriau tiesiogiai, bet ir tai ką perskaičiau, girdėjau pasakojant, mačiau sapne. Reikia pripažinti, kad vaizduotė dažnai vaidina papildytojos vaidmenį ir gali „koegzistuoti“ su atsiminimais ir suvokimais, tačiau jei skirtumas tarp suvokimo ir vaizduotės nebesuvokiamas, žmogus iš esmės pasineria į pamėklių ir haliucinacijos pasaulį.

Taigi Kristupo Saboliaus bandymai redukuoti suvokimą į fantazijas galų gale tampa tam tikru nuolatiniu buvimu iliuzijų pasaulyje, kur tam tikra viena iliuzija iš esmės keičia kitą iliuziją. Fenomenologinės psichoanalizės užduotis būtų padėti įsisąmoninti, racionaliai artikuliuoti fantazijų sąmonę. D. Jonkus pabrėžia, kad K. Saboliaus darbuose atėjimas prie pasąmonės, tai atsitraukimas nuo proto arba nuo racionalumo. Pasąmonės suvokimas psichoanalizėje yra ne kaip nesąmonė, neturinti logikos sritis, bet labai griežtai artikuliuota, racionaliai sutvarkyta sritis, kurią reikia tiesiog išmokti eksplikuoti per jos fenomenalius pasireiškimus, sako D. Jonkus.

K. Saboliaus tema – klampi, iliuzijos dominavimo tema. Vaizduotė rizikuoja paklaidinti, nuvesti mus į šunkelius. Todėl šio darbo epilogui pasirinkau Maurice Merleau-Ponty citatą:

„/…/ Iliuzinis suvokimas negali remtis “tiesiogiai gaunamais duomenimis”, nes ten kur parašyta “destrukcija”, aš skaitau “dedukcija’. Raidė “d”, pakeitusi raidžių grupę “str”, nėra regos duomuo, vadinasi, jos šaltinis kitas. Teigiama, kad ji išnyra iš atminties. Antai pakanka keleto šviesos ir šešėlio ruožų ant paveikslo plokštumos, kad pamatytume reljefą, vos kelių medžio šakelių pieštame galvosūkyje – kad įžvelgtume ten katiną, o kelių neaiškių štrichų debesyse – žirgą. Tačiau ankstesnė patirtis gali tapti iliuzijos priežastimi tik po kurio laiko, mat dabartinė patirtis pirma turi įgauti formą ir prasmę, galinčią sužadinti būtent tą, o ne kitą prisiminimą. Juk žirgas, katinas, pakeistas žodis, reljefas randasi dabar, kai aš žvelgiu. Šešėlio ir šviesos ruožai paveiksle sukuria reljefą, imituodami “pirmapradį reljefo fenomeną”, kuriame jie funkcionavo savita erdvine reikšme. Kad galėčiau surasti katiną pieštame galvosūkyje, būtina, kad “katės” reikšmės vienybė kažkokiu būdu nurodytų, kuriuos duomenų elementus koordinacinės operacijos turi palikti, o kurių nepaisyti.”[26]

Berašydama šį darbą, staiga pagalvojau, o jei jau meną traktuojame, kaip vaizduotės panaudojimą, kuriant estetinius objektus, aplinką ar patirtį, kuria dalinames su kitais žmonėmis, tai autentišku judesiu, norint atpažinti tikrą meno vertę, mano požiūriu, neišvengiamai tampa fenomenologinio metodo taikymas. Poetas V. Rubavičius eiliuoja, kad įkvėpimas kūrybai gali užklupti bet kur ir bet kada – kaip ”Omens gausmas”. Pacituosiu:

”/../ Parašyta buvo nedaug. Net ne eilėraščiai:

įtikinėjimai išbandyti tą ar kitą nuotaiką,

meilės ar netekties motyvą (kūne įspaustas

jau veikia hieroglifas, kam nors

tava figūra jau atsitiko) atsiliepti knygos herojui,

išeit į nakties įkalinto miesto gatves

(vienintelę laisvą zoną), susitikti tave (nejau

ir šitai buvo bandymas įsimylėt?).”[27]
Tačiau, kai mėginame „tą ar kitą nuotaiką“, improvizuojame, režisuojame ją, ar nenutinka taip, kaip Baudrillard‘as ir rašė, jog simuliakrai žygiuoja pirma: „Anksčiau būtume galėję kaip pačią gražiausią alegoriją simuliacijai pasitelkti Borgeso pasaką apie vienos imperijos kartografus, sudariusius smulkų žemėlapį, kuris be galo tiksliai atkartojo teritoriją (tačiau žlungant imperijai palengva iro ir virto skutais, kurių vieną kitą dar buvo galima aptikti šen bei ten dykumose – šios suirusios abstrakcijos metafizinis grožis bylojo apie imperijos masto puikybę ir puvo kaip stipena vėl virsdamas dirvos dulkėmis, maždaug kaip antrininkas laikui bėgant galop susilieja su tikrove), – tačiau dabar ši pasaka mums jau praeitis, skleidžianti vos pastebimą antrojo laipsnio simuliakrų žavesį. Šiandien abstrahuojamasi nebe žemėlapiu, antrininku, veidrodžiu arba sąvoka. Simuliuojama nebe viena ar kita teritorija, referencinė būtis, substancija. Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė. Teritorija nebeina pirma žemėlapio ir negyvuoja ilgiau už jį. Nuo šiol žemėlapis eina pirma teritorijos – simuliakrai eina pirma – jis gimdo ją ir, prisimenant Borgeso pasaką, šiandien būtent teritorijos skutai palengva pūva skersai išilgai viso žemėlapio. Tikrovės, o ne žemėlapio liekanos išnyra šen bei ten dykumoje, kurią palieka po savęs ne imperija, o mes patys. Tai tikrovės dykuma.“[28] Ir, ar nenutinko dabar taip, kad įkvėpimas nebeina pirma meno. O menas eina pirma įkvėpimo. Vardan meno gimdome nuotaiką, stimuliuojame ją. Ir ar įkvėpimo sąvokos reikšmė neprarado savo pirmapradiškumo? Nesitransformavo į mazochistinį nukrypimą – į nebrandžią įkvėpimo formą? Ne į eilėraščius, o į nuotaikų eksperimentus. O galbūt įkvėpimų įkvėpimai simbolizuoja empatiją? – šiuos klausimus pasilieku ateičiai.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Literatūra

Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacijos. Vilnius: Baltos lankos. 2002.

Husserl E. Karteziškosios meditacijos// Penktoji meditacija// iš vokiečių k. vertė T. Sodeika. Vilnius: Aidai. 2005.

Jonkus D. (VDU filosofijos katedra). Fenomenologija ir psichoanalizė: Fenomenologinė pirmo asmens perspektyva ir jos taikymas pasąmonės tyrinėjimuose.

Jonkus D. Intencionalumo struktūra ir genezė Husserlio fenomenologijoje. Problemos. 2008. 73.

Jonkus D. Merleau-Ponty diskusija apie fenomenologinę redukciją ir intersubjektyvumą. Žmogus ir žodis. 2009. IV.

D. Jonkus. Atminties visuma ir kitybė. Fenomenologinis požiūris. Religija ir kultūra. 2009.

Jonkus D. Ar vaizduotė paslepia tikrovės prigimtį, ar ją atskleidžia? Ar tikrovė mums dar pasiekiama, ar ją užgožė vaizdiniai ir simuliakrai? Sesija. VDU žurnalas. 2011. 1.

Jonkus D. Subjektyvymas, savipatyrimas ir anonimiškumas. Problemos. 2013. 84.

Maurice Merleau-Ponty. Suvokimo fenomenologija//vertė Jūratė Skersytė.

Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.

Sabolius K. Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija. Vilniaus universitetas. 2012.

Sartre J. P. Šleikštulys. Vilnius: Vaga: 2013.

Сартр Жан Поль. Бытие и ничто: Опыт феноменологической онтологии. Глава II ДЕЙСТВИЕ И ОБЛАДАНИЕ.1. Экзистенциальный психоанализ

Sverdiolas A. Apie pamėklinę būtį. Vilnius: Baltos lankos. 2006.

Žižek S. Visks, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano//Pasąmoninis įstatymas; etikos anapus gėrio link. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2005.

PASKAITŲ  MEDŽIAGA

http://www.filosofija.info/knygu-apzvalga/inirtingas-miegas-vaizduote-ir-fenomenologija/