PIRMOJI MEDITACIJA. § 11 Psichologinis ir transcendentalinis Aš. Pasaulio transcendencija

Jei griežtai laikysiuosi to, kas mano, medituojančiojo žvilgsniui atsiveria per laisvą eiroxy patyrimą pasaulio būties atžvilgiu, tai pastebėsiu reikšmingą faktą, būtent – kad mano paties ir mano gyvenimo buvimo galiojimas lieka nepajudinamas, nepriklausomai nuo to, kaip atrodo pasaulio egzistavimo ar neegzistavimo reikalai, nepriklausomai nuo to, kaip čia apsispręsčiau.

Šis tokio Toxh dėka man pasiliekantis Aš ir jo Aš-gyvenimas nėra pasaulio dalis, ir jei sakau: Aš egzistuoju, ego cogitoc tai šitai reiškia nebe: „Aš, šis žmogus, esu“. Aš nebeesu žmogus, kuris randa save natūraliame savipatyrime ir abstrahuojančiame atsiribojime nuo grynų išorinio, grynai psichologinio savipatyrimo turinių, žmogus, kuris randa savo paties grynąjį mens sive animus sive intellectus ar, atitinkamai, pačią savyje uždarą ir atribotą sielą. Apercipuotas tokiu būdu, aš sykiu su visais kitais žmonėmis esame įprasta prasme objektyvių arba pozityviųjų mokslų – biologijos, antropologijos, taip pat psichologijos tema.

Sielos gyvenimas, apie kurį kalba psichologija, visuomet juk būdavo ir yra suprantamas kaip sielos gyvenimas pasaulyje. Tą patį, žinoma, galima pasakyti ir apie mano paties sielos gyvenimą, kurį patiriu ir nagrinėju grynai vidiniame patyrime. Tačiau fenomenologinis rox, kurio iš filosofuojančio subjekto reikalauja išgrynintų karteziškųjų meditacijų eiga, suspenduoja objektyvaus egzistavimo būtinį galiojimą ir kartu pašalina jį iš sprendinių lauko; taigi jis taip pat suspenduoja bet kokių kitų objektyviai apercipuotų faktų būtinį galiojimą, taip pat ir vidinio patyrimo faktų. Tad man, medituojančiajam Aš, stovinčiam ir išliekančiam toxv būklėje, nustatančiam (setzt) save vien kaip bet kokių objektyvių galiojimų bei pagrindų galiojimo pagrindą, neegzistuoja joks psichologinis Aš, jokie psichiniai fenomenai psichologijos prasme, t. y. kaip psichofizinių žmogiškųjų individų sudėtinės dalys.

Per fenomenologinį rox aš redukuoju mano Aš, kuris yra gamtos dalis, ir mano sielos gyvenimą – manojo psichologinio savipatyrimo sritį – į manąjį transcedentalinį-fenomenologinį Aš, į transcendentalinio-fenomenologinio savipatyrimo sritį. Pasaulis, objektyvus pasaulis, kuris man egzistuoja, kuris visuomet man egzistavo ir egzistuos, vienintelis pasaulis, kuris kada nors galėjo man egzistuoti, egzistuoti su visais savo objektais, šis pasaulis, kaip jau buvo sakyta, visą savo prasmę ir visą savo būtinį galiojimą, kurį jis kiekvieną akimirką man turi, gauna iš manęs paties, iš manęs kaip transcendentalinio Aš, atsirandančio kartu su transcendentaline-fenomenologine redukcija.

Ši to, kas transcendentalu, sąvoka ir koreliatyvi to, kas transcendentiška, sąvoka, turi kilti vien iš mūsų filosofinių meditacijų situacijos. Reikia pastebėti, kad kaip redukuotas Aš nėra pasaulio dalis, taip ir atvirkščiai, pasaulis ir bet koks pasauliui priklausantis objektas nėra manojo Aš dalis, nėra reališka mano sąmonės gyvenimo dalis, juslinių duomenų ar aktų kompleksas, kurį galima būtų reališkai ten rasti. Ši transcendencija priklauso tikrajai visko, kas egzistuoja pasaulio ribose, prasmei, nors visa tai apibrėžianti prasmė ir būtinis galiojimas gali būti gautas ir yra gaunamas tik iš manojo patyrimo aktų, mano kas kartinio vaizdavimosi, mąstymo vertinimo, veiklos – taip pat ir eventualiai akivaizdžiai galiojančio egzistavimo prasmė gaunama iš mano akivaizdumo, mano grindžiančių aktų. Jei tikrajai pasaulio prasmei priklauso ši ireališko priklausymo (Beschlosseneiri) transcendencija, tai pats tas Aš, kuris nešioja ją savyje kaip galiojančią prasmę, kuri savo ruožtu yra būtinai suponuojama, turime teisę (kuria jau pasinaudojome) vadinti Aš transcendentaliniu fenomenologine šio žodžio prasme. Šios koreliacijos sferoje išaugančias filosofines problemas atitinkamai apibrėžiame kaip transcendentalines-filosofines.

Ištrauka: Edmund Husserl. Karteziškos meditacijos. Vilnius: Aidai. 2005. P. 33-35