Montenis: apie filosofiją

Keista, jog mūsų laikais filosofija net mąstantiems žmonėms tėra vien nieko nereiškiantis ir nesuprantamas žodis; jos nėra kur pritaikyti, nes ji visiškai prarado savo vertę ir sielose, ir gyvenime. Aš manau, kad priežasties reikėtų ieškoti niekinguose ginčuose, kurie ir nustūmė ją nuo plataus kelio. Smarkiai klysta tie, kurie vaizduoja ją nepasiekiamą vaikams, raukšlėta kakta, gauruotais antakiais, siaubą keliančią. Kas uždėjo jai šią apgaulingą, blausią ir šlykščią kaukę? Juk iš tikrųjų nieko nėra už ją linksmesnio, žvalesnio, smagesnio ir – vos nepasakiau – žaismingesnio.

Filosofija pripažįsta tik šventę ir poilsį. Liūdesys ir baimė rodo, kad jos ten nėra nė kvapo…

Siela, kupina filosofijos, savo sveikatos pripildo ir kūną. Ramybę ir malonią savijautą ji paskleidžia aplinkai, tuo ypatingu būdu keisdama ir mūsų išorę, suteikdama jai kilnaus išdidumo, gyvumo ir lengvumo laikysenoje bei pasitikėjimo ir geraširdiškumo elgsenoje.

Pats ryškiausias išmintingumo ženklas – nuolatinis gyvenimo džiaugsmas; jai, kaip ir viskam šiame pasaulyje, būdingas neblėstantis aiškumas, nes visai ne ji, o kaip tik tie visi baroco ir baralipton [scholastinės logikos terminai, pažymintys silogizmų atmainas] užteršia ir pridūmija jos gerbėjų galvas; beje, apie filosofiją jie žino nebent tik iš nuogirdų …

O štai ką sako Epikūras savo laiško Menekėjui pradžioje: „Net pats jauniausias nebijo filosofuoti ir net pats seniausias nuo to nepavargsta”. Kas elgiasi priešingai, tas tarsi nori pasakyti, kad šis laimingo gyvenimo laikas jam dar neatėjo arba jau praėjo.

Ištrauka:
Mišelis Montenis (1983). Esė. Vilnius: Mintis. 51-55 p.