Sugrįžimas prie pačių daiktų

Filosofas tik mąstydamas negali „sugalvoti“ transcendencijos, negali išvesti jos iš kokių nors pirminių mąstymo principų, nujausti ar turėti ją kaip „apriorinę“ duotį, „įgimtą“ idėją ar loginę išvadą, kylančią iš kokių nors absoliučiai akivaizdžių pirminių prielaidų.

Transcendencija nėra nei mintis, nei idėja, nei vaizdinys; pats elementariausias transcendencijos bruožas yra jos būtis-anapus-mąstymo, vadinasi, tokia būtis, kuri niekada ir niekaip negali būti visiškai sutapatinta su mąstymu, ištirpdyta jame, iš jo iškristalizuota ar emanuota.

Transcendencija ir mąstymas nėra tas pat. Nors transcendencija gali būti mąstoma, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pats mąstymas yra transcendencijos šaltinis.

Visai priešingai: pati transcendencija yra filosofinio mąstymo šaltinis.

Kur mąstymas nuo transcendencijos nusigręžia, išnyksta ir pats mąstymas, o kartu su juo ir filosofija kaip metafizika. Rytų išmintis.

Vakarų filosofija, kuri yra transcendencijos mąstymas tik kaip metafizika, tačiau savaime, kaip grynojo mąstymo sklaida istoriniame laike, su metafizika negali ir neturi būti sutapatinta.

Graikų filosofai atranda transcendenciją, įeidami į metafizinio žvilgsnio ir metafizinio mąstymo akiratį;

Krikščioniškoji filosofija įtvirtina transcendenciją ir metafizinį mąstymą;

Naujųjų amžių racionalistinė filosofija pradeda nusigręžti nuo transcendencijos ir kartu griauti metafizinio mąstymo pamatus;

Modernioji filosofija galutinai praranda transcendenciją ir su didžiule polemine aistra atsigręžia prieš metafizinį mąstymą, jį apkaltindama visokiausiomis nuodėmėmis, klaidomis, iliuzijomis, fantazijomis ir nesąmonėmis. Modernioji filosofija tampa ne tik nemetafizinė, bet ir antimetafizinė. Loginis šio vyksmo padarinys yra tai, kad Vakarų filosofija galiausiai pradeda neigti pačią save ir išsisklaido į specialias mokslinio tyrimo sritis, tapdama kultūrologija, fenomenologija, politologija, etika, estetika ir t.t.

Vakarų filosofijos likimas patvirtina mintį: kadangi transcendencija ir mąstymas nėra tas pat, metafizika ir filosofija irgi nesutampa.

Bet jei metafizika nesutampa su filosofija, kyla visai natūralus klausimas: kas yra metafizika ir kuo ji skiriasi nuo filosofijos? Šis klausimas yra itin keblus, nes jis paneigia visuotinai pripažintą ir jau savaime suprantama tapusia chrestomatinę mintį, kad metafizika yra tam tikros rūšies filosofija ir niekas daugiau.

Akivaizdu , kad metafizika yra Vakarų filosofijos dirva ir šaltinis, tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad toji filosofija tarsi medis išauga iš metafizinės dirvos, bet su ja nesutampa. Filosofijos šaknys įsismelkusios į metafizikos žemę; filosofijos kaip mąstymo ir kultūros fenomeno sėkla subręsta metafizinės žemės tamsoje ir tik po to išleidžia ūglius į mąstomos transcendencijos šviesą. Visų dalykų pradžia yra žemės tamsa; filosofijos pradžia yra metafizinės žemės tamsa.

Tai kas gi yra metafizika? Abstrakčiausias atsakymas būtų toks: tai pirmapradė patirtis, pats pirmasis, „laukinis“ žmogaus sąlytis su tuo, kas nėra jis pats, – su daiktais, su pasauliu ir kitais žmonėmis. Pirmapradė ir „laukinė“ ši patirtis yra ne ta prasme, kad ji suponuoja kažkokį pirmykštį, barbarišką, aklą ir agresyvų žmogaus kaip biologiškai predikuojamo padaro sąlytį su aplinkiniu pasauliu. Tokiame pirmykščiame sąlytyje pasaulis pasirodo būtent nemetafiziškai – kaip gyvybinių reikmių patenkinimo medžiaga, kaip „valgomų“ ar „nevalgomų“ esinių sankaupa. Tokia patirtis iš esmės dar yra ne žmogiška, o gyvuliška, grynai gamtinė. Žmogui ji neatveria nieko, kas nebūtų susiję su jo gyvybinėmis reikmėmis, kas tiesiogiai ar netiesiogiai nepriklausytų jam pačiam, kas aktualiai nesutaptų ar potencialiai negalėtų būti sutapatinta su jo paties biologine egzistencija. Paprastai sakant, pirmykštė patirtis žmogui neatveria jokios būties, kurią jis suvoktų kaip egzistuojančią savaime ir sau, nepriklausomai nuo egoistinių reikmių, vaizdinių, fantomų, simbolių ir reikšmių. Tai magiškoji patirtis, viską palenkianti natūraliai žmogaus jėgai, viską panardinanti šios jėgos projekcijose. Metafizinė patirtis visiškai kitokia. Ji pirmapradė tik ta prasme, kad pirmą kartą žmogui atveria būtį-anapus-ego, o „laukinė“ ta prasme, kad pirmą kartą žmogui atveria ikikultūrinę, dar neįsimbolintą pačių daiktų, tiksliau sakant, paties daikto būtį. Vartodami mums jau žinomus terminus, galime tarti, kad metafizinė patirtis žmogui pirmą kartą atveria daiktą kaip transcendencijos fenomeną, o kartu atveria ir pačią transcendenciją kaip kiekviename pasaulio daikte ir žmoguje glūdinčią niekada neįmenamą amžinąją paslaptį. Ši paslaptis tampa bet kokio kultūrinio, įkikultūrinio, grynai žmogiško veiksmo ir grynai žmogiškos minties ar vaizdinio paskata. Iš metafizinės patirties išauga religija, filosofija, menas.

Metafizinė patirtis yra vientisa, telkianti, o ne skaidanti. Joje daiktas ir žmogus atrandamas kaip vieninga visuma, kartu apimanti ir juslinį daikto paviršių, ir antjuslinę jo gelmę.

Filosofinė būsena yra bekalbė, tačiau mąstanti, todėl kas akimirksnį pereinanti į kalbą ir virstanti tekstu. Filosofinės būsenos branduolys kaip tik ir yra metafizinė patirtis. Žodis nėra ir negali būti visiškai tiksli ir autentiška metafizinės patirties išraiška, nes pats jis kyla ne iš tos patirties, o yra randamas žmogaus pasaulyje kaip objektyvi, anonimiškai atsiradusi duotis, išreiškianti tai, kas labai neapibrėžtai vadinama kolektyvine patirtimi, kuri jokiu būdu nėra metafizinė, nes kolektyvinė patirtis, iškristalizuota žodyje, visų pirma kyla iš pragmatinių, vadinasi, deindividualizuojančių žmogaus kaip rūšinės būtybės santykių su pasauliu ir visų pirma yra nulemta grynai natūralių, gyvybinių reikmių tenkinimo būtinybės.

Individuali patirtis išreiškiama anonimine kalba. Žodis nėra daikto kopija, mąstymas nėra metafizinės patirties kopija. Patirties individualumas, pereidamas į mąstymą ir kalbą, išnyksta, ir mąstymu mes pagauname nebe pačius daiktus, o tik jų schemas. Tai filosofinio mąstymo atotrūkis nuo metafizinės patirties priežastis.

Kiekvienas ištartas žodis yra metafora vien todėl, kad neapibrėžtą visuotinybę jis įspraudžia į apibrėžtą juslinę duotį, santykį paverčia „kalbos daiktu“.

Juo nedaiktiškesnė patirtis, juo daiktiškesnis žodis.

Mes tariame žodžius „ruduo“, „lietus“, „metai“, „oras“, „medžiaga“, „miestas“, „dangus“, „vėjas“, tarsi tie žodžiai įvardytų daiktus, tačiau iš tikrųjų jie išreiškia tik santykius tarp daiktų, taigi būtent nedaiktišką pseudorealybę.

Žodis tampa kūnu, kaip pasakyta Biblijoje. Užtat dažnai tikras, gyvas, jusliškai sodrus kūnas tampa tik žodžiu, ar bent jau žodis-metafora tampa ontologiškai svaresnis už realų daiktą. Tikroji Majos skraistė nuausta ne iš juslinių daiktų, kaip manė Rytų ir Vakarų išminčiai; ne, ji nuausta iš žodžių, imituojančių daiktus.

Manipuliuodama metaforomis, žaisdama sudaiktintais žodžiais, filosofija dažnai net nebejaučia poreikio sugrįžti prie tiesioginės patirties ir savo vartojamus žodžius-daiktus palyginti su tikraisiais daiktais.

Tikroji transcendencija kaip substancinis individas yra žmogaus nesukurtas, nepadirbtas, nesukonstruotas ir nekonstruojamas pagrindas.

Transcendencija turi būti randama, o randama tik tai, ką dovanoja nuo žmogaus nepriklausoma realybė. Žmogus gali kurti ir naikinti formas, kontūrus, santykius; bet vienintelis dalykas, kurio jis negali nei sukurti, nei sunaikinti, nei padirbti, nei, kalbant labai tiksliai, pakeisti, yra būtent daiktų juslumas.

Žmogus gali padirbdinti mėlyną, kietą ir švelnų daiktą, vadinamą, tarkime, karoliuku, tačiau mėlynumą, kietumą ir švelnumą jam dovanoja transcendencija. Juslumas – pirminė metafizinės patirties duotis, nes be juslumo būtų neįmanomas net individualumas.

Tai, kas „idealu“, yra, tariant Nietzsche‘s žodžiais, žmogiška-pernelyg-žmogiška. Idealybė yra absoliuti imanencija. Tik idealybę žmogus gali „sukurti iš nieko“, nes pati idealybė yra niekas. Todėl tikroji „idealios“ transcendencijos vieta yra filosofo ar tikinčiojo smegenys, ego vidus, kuriame išsiskleidžia grynojo mąstymo aktai.

[Šliogeris A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 333-347]