Komentaras

Aš manau, nors nesu tuo
visiškai tikras, kad nerastume visuomenės, neturinčios
ypač svarbių pasakojimų, kurie nuolat perpasakojami,
kartojami ir varijuojami, visuomenės, apsieinančios be
formulių, tekstų, ritualizuotų diskursų visetų, ištariamų
aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis, be kartą pasakytų
dalykų, kurie saugomi ir kuriuose numanoma kokia nors
paslaptis ar prasmės gausa. Trumpai tariant, galima spėti,
jog kiekvienoje visuomenėje neišvengiama savotiško
diskursų susisluoksniavimo: yra diskursų, kurie „sakomi”
ir kuriais keičiamasi diena iš dienos, kurie išnyksta
kartu su jų išsakymo aktu; ir esama diskursų, duodančių
pradžią naujiems kalbėjimo aktams, kurie juos pratęsia,
transformuoja arba aptaria, žodžiu, diskursų, kurie, nors
ir suformuluoti, ir toliau išsakomi, yra jau išsakyti ir turi
dar būti pasakyti. Jų yra mūsų kultūros sistemoje: tai
religiniai ir juridiniai tekstai, taip pat įdomios paskirties
tekstai, vadinami „literatūriniais”; iš dalies prie jų pridurtini
ir moksliniai tekstai.
Akivaizdu, kad toks atsiejimas nėra nei patvarus, nei
pastovus, nei absoliutus. Negalima sakyti, kad egzistuoja,
viena vertus, visiems laikams nustatyta pamatinių
arba kūrybinių diskursų kategorija, o, kita vertus, daugybė
juos kartojančių, aiškinančių ir komentuojančių
tekstų. Daugelis svarbiųjų tekstų pasimeta ir dingsta,
kartais jų vietą užima komentarai. Tačiau, kad ir kaip
kištų funkcijos pritaikymo taškai, pati funkcija išlieka; ir
vis iš naujo iškyla atsiejimo principas. Visiškai išdildyti
šį susisluoksniavimą gali tik žaidimas, svajonė ar nerimas.
Žaidžiant komentaru a la Borgesas, kai komentaras
tėra pažodinis (šiuo atveju – iškilmingas ir laukiamas)
aiškinamojo teksto atkartojimas; žaidžiant kritiką,
kuri nepabaigiamai nagrinėtų neegzistuojantį kūrinį. Lyriškai
svajojant apie diskursą, kuris atgimsta kiekviename
savo taške kupinas naujumo bei skaistumo ir be
perstojo, dvelkdamas šviežumu, išnyra sužadintas daiktų,
jausmų arba minčių. Nerimaujant kaip tas Janet ligonis,
kuris patį nereikšmingiausią pasakymą laikydavo
tarsi „Evangelijos žodžiu”, kupinu neišsemiamų prasmės
lobių ir vertu to, kad būtų nuolatos kartojamas, vėl ištariamas
ir komentuojamas: „Kai aš pagalvoju, – sakydavo
jis, pradėdamas skaityti arba klausytis, – kai pagalvoju
apie šią frazę, kuri dar tik išnyks amžinybėje ir kurios aš
galbūt dar kaip reikiant nesupratau…”
Tačiau argi neaišku, kad visais šiais atvejais paprasčiausiai
išleidžiamas vienas iš santykio narių, bet jokiu
būdu nepanaikinamas pats santykis? Santykis, kuris ilgainiui
vis kinta; santykis, kuris kiekvienoje epochoje
įgyja daugialypes ir skirtingas formas: juridinė egzegezė
be galo skiriasi (jau ganėtinai seniai) nuo religinio komentaro;
tas pats literatūros kūrinys gali vienu metu
paskatinti gana skirtingus diskursus: pirminį Odisėjos
tekstą tuo pačiu laikotarpiu atkartoja ir Bėrard’o vertimas,
ir daugybė teksto paaiškinimų, ir Joyce’o Ulisas.
Kol kas norėčiau tik atkreipti dėmesį, kad pirmojo ir
antrojo teksto atsyjimas vadinamajame komentare vaidina
dvejopą vaidmenį. Viena vertus, jis leidžia konstruoti
(ir konstruoti be galo) naujus diskursus: pirminio teksto
iškilumas, jo patvarumas, kaskart iš naujo aktualizuojamo
diskurso statusas, daugialypė arba slapta prasmė, kuri
esą glūdi jame, neva esmiškai jam būdingi nutylėjimas
ir gausa – visa tai atveria galimybę kalbėti. Kita vertus,
komentarui belieka, kad ir kokia metodologija naudojantis,
galiausiai pasakyti tai, kas tyliai jau buvo pasakyta
ten. Kad ir kaip stengiantis, neišvengiama paradokso čia
pirmą kartą pasakyti tai, kas jau buvo pasakyta, ir be
atvangos kartoti tai, kas niekada nebuvo ištarta. Putojantį
komentarų okeaną iš vidaus sekina svajonė apie paslėptą
pakartojimą: kiek akis aprėpia, tėra turbūt tai, kas buvo
iš pat pradžių – paprasčiausias perpasakojimas. Komentaras
užkerta kelią diskurso atsitiktinumui, nes ima jį
domėn: jis leidžia pasakyti kitką negu komentuojamasis
tekstas, bet su sąlyga, kad šis būtų pasakytas ir bent iš
dalies realizuotas. To, ką rizikuota pasakyti, galimybių
daugybiškumą, nenuspėjamumą komentavimo principas
paverčia pakartojimo skaičiumi, forma, pavidalu ir sąlyga.
Nauja ne tai, kas pasakyta, o pats jo sugrįžimo įvykis. /…/

[Michel Foucault. Diskurso tvarka. Vilnius: Baltos lankos. 1998. P. 15-18]