Foucault Michel / Galia
0

Michel Foucault: visiškai nenorėjau sutapatinti galios ir priespaudos

by Paskelbta · 2020-03-02

Visiškai nenorėjau sutapatinti galios ir priespaudos. Kodėl? Visų pirma, nes manau, kad visuomenėje egzistuoja ne kokia nors viena galia, bet nesuskaitoma daugybė įvairiausių galios santykių, veikiančių skirtinguose lygmenyse, kur vieni galios santykiai remiasi kitais arba vieni kitiems priešinasi. Kokioje nors institucijoje aktualizuojasi labai skirtingi galios santykiai. Pavyzdžiui, seksualiniuose santykiuose esama galios santykių, ir būtų primityvu teigti, kad šie santykiai yra galios tarp socialinių klasių projekcija. Net ir griežtai politiniu požiūriu kai kuriose Vakarų valstybėse galią, politinę galią praktikuoja individai ar socialinės klasės, kurios visiškai neturi ekonominės galios. Tie galios santykiai yra subtilūs, išsidėstę skirtinguose lygmynyse, todėl negalime kalbėti apie vieną galią, veikiau turime aprašyti galios santykius, ir tai sudėtingas uždavinys, implikuojantis ilgą procesą. Galėtume juos tirti iš psichiatrijos, visuomenės, šeimos požiūrio taško. Šie santykiai yra tokie gausūs, kad negalime jų apibrėžti kaip priespaudos, viską apibendrinant fraze: „Galia engia”. Tai netiesa. Galia neengia dėl dviejų priežasčių. Pirma, nes ji teikia malonumą, bent kai kuriems asmenims. Egzistuoja ištisa libidinė malonumo ekonomija, ištisa galios erotika, o tai įrodo, kad galia nėra vien engianti. Antra, galia gali kurti. (…) Tokie dalykai kaip galios santykiai, konfiskavimai ir t.t. sukūrė kai ką nuostabaus – tam tikro tipo žinojimą, kuris tapo tyrimu ir pagimdė aibę žinių. Trumpai tariant, nepritariu suprimityvintai analizei, kuri galią traktuoja kaip vieną vienintelį dalyką. Kažkas čia pasakė, kad revoliucionieriai siekia paimti valdžią. Šiuo atžvilgiu būčiau daug arčiau anarchizmo. Prisipažinsiu, nesu anarchistas ta prasme, kad nesutinku su tokia grynai negatyvia galios samprata; tačiau nesutinku su jumis, kai teigiate, kad revoliucionieriai siekia paimti valdžią. Arba veikiau sutinku ir pridedu: „Ir ačiū Dievui!” Tikriems revoliucionieriams užimti valdžią tolygu užgrobti vienos klasės laikomą lobį, kad jį perduotų kitai klasei, šiuo atveju proletariatui. Manau, būtent taip suvokiama revoliucija ir valdžios paėmimas. Pasižiūrėkite į Tarybų Sąjungą. Ten matome režimą, kuriame šeimyniniai, lyčių santykiai, fabrikuose ir mokyklose veikiantys galios santykiai lieka tokie patys. Klausimas būtų toks: ar dabartinio režimo sąlygomis galime mikroskopinėse plotmėse – mokykloje, šeimoje – transformuoti galios santykius taip, kad įvykus politinei-ekonominei revoliucijai nebeatrastume tų pačių galios santykių, kuriuos matome dabar? Tai Kinijos kultūrinės revoliucijos klausimas…

Ištrauka: Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Vertė T. Zaronskis. Vaga. 2020. P. 232-234

Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą