Kančia ir atjauta

Švelnėjimas. Jei kokį nors žmogų mylime, gerbiame, gėrimės juo ir paskui sužinome, kad jis kenčia, – visada didžiai nustembame, nes manome, kad jo dovanojama laimė trykšta iš neišsemiamo jo paties laimės šaltinio; tada mūsų meilės, pagarbos ir pasigėrėjimo jausmas pasikeičia iš esmės: jis sušvelnėja, tai reiškia, kad praraja tarp jo ir mūsų tarsi užsiveria, ima atrodyti, lyg suartėjame. Tik dabar mes manome atsiradus galimybę jam grąžinti, nes anksčiau mūsų vaizduotėje jis gyveno kaip tas, kuriam dėkingumas nereikalingas. Toks galėjimas grąžinti mums teikia didelį džiaugsmą ir dvasios pakilumą. Stengiamės atspėti, kas galėtų sumažinti jo skausmą, ir tai duodame; jeigu jis nori paguodos žodžių, palankių žvilgsnių, dėmesio, paslaugumo, dovanų, – mes tai duodame, ir, svarbiausia, jeigu jis nori, kad mes kentėtume dėl jo kančios, vaizduojame, kad kenčiame, bet patiriame aktyvaus dėkingumo malonumą, kuris, trumpai tariant, yra ne kas kita, kaip geras kerštas. O jeigu jis nieko nenori ir nieko nepriima, mes pasišaliname netekę entuziazmo ir nuliūdę, bemaž įsižeidę; jaučiamės taip, tarsi mūsų dėkingumas būtų atstumtas, – garbės ir orumo atžvilgiu net ir pats geriausias žmogus yra opus. Vadinasi, net palankiausiu atveju kančioje glūdi savotiškas pažeminimas, o atjautoje – savotiškas pakilumas ir pranašumą teikiantis jausmas, ir dėl to abu jausmus skiria neperžengiama praraja.

[Nietzsche F. Ryto žara. Vilnius: Alma litera. 2005. P.115]