Meilė
– Kad iš mano raštų kalba psichologas, kuriam nėra lygių, tai galbūt pirmiausia įžvelgia geras skaitytojas – skaitytojas, kokio nusipelnau, skaitantis mane, kaip senieji gerieji filologai skaito savąjį Horacijų. Teiginiai, dėl kurių iš esmės sutaria visas pasaulis, o apie pasaulinius filosofus, moralistus ir kitus juodgalvius, kopūstgalvius nėra ką ir kalbėti, – mano raštuose pasirodo kaip naivūs apsirikimai: pavyzdžiui, tasai tikėjimas, kad „neegoistiška“ ir „egoistiška“ yra priešybės, tuo tarpu juk patsai ego tėra „aukštesnioji apgaulė“, „idealas“… Nėra nei „egoistiškų“, nei „neegoistiškų“ poelgių: abi sąvokos – psichologinė beprasmybė. Arba teiginys „žmogus siekia laimės“… Arba teiginys „laimė – dorybės atpildas“… Arba „džiaugsmas ir skausmas yra priešybės“… Žmonijos Kirkė, moralė, iš pagrindų suklastojo – sumoralino – visus psichologijos dalykus, iki tokios kraupios nesąmonės, kad ir meilė turinti būti kažkas „neegoistiška“… Reikia tvirtai laikytis savęs, reikia abiem kojomis drąsiai stovėti ant žemės, kitaip nė negalima mylėti. galų gale tai puikiai žino moterytės: nesavanaudžiai, tiesiog objektyvūs vyrai joms nė velnio nerūpi… Gal šia proga nebus per drąsu pasakyti, kad spėju pažįstąs moterytes? Tai irgi mano dionisiškasis kraitis. Kas žino? – gal aš esu pirmasis amžinojo moteriškumo psichologas. Jos visos mane myli – sena istorija: neskaitant nenusisekusių moteryčių, „emancipuotų“, stokojančių gebėjimo turėti vaikų. – Laimei, neketinu leistis plėšomas: tobula moteriškė jei myli, tai plėšo… pažįstu šias meilingas mainades… O, koks pavojingas, sėlinantis, besislapstantis mažas plėšrūnas! Ir koks malonus!… Maža moteriškė, besišvaistanti kerštu, partrenktų net ir patį likimą. – Moteriškė neapsakomai daug piktesnė už vyrą, be to, protingesnė; gerumas moteriškei – jau išsigimimo forma… Visų vadinamųjų „gražių sielų“ gilumoje slypi kokia nors fiziologinė negerovė, – sakau ne viską, antraip imčiau kalbėti medi-ciniškai. Kova dėl lygių teisių – tai netgi ligos simptomas: kiekvienas gydytojas žino. – moteriškė, kuo labiau ji moteriškė, rankomis kojomis ginasi nuo teisių apskritai: juk natūrali dalykų padėtis, amžinas lyčių karas suteikia jai gerokai pirmenybę. – Ar pasiekė kieno ausis mano meilės apibrėžimas? – vienintelis, vertas filosofo. Meilė – pagal priemones lyčių karas, iš esmės – jų mirtina neapykanta. – ar kas išgirdo mano atsakymą į klausimą, kaip išgydoma – „išlaisvinama“ moteriškė? Jai padaromas vaikas. Moteriškei reikia vaikų, vyras visuomet tik priemonė: taip kalbėjo Zaratustra. – „Moters emancipacija“ – tai instinktyvi nevykusios, tai yra gimdyti netinkamos, moteriškės neapykanta vykusiai, – kova prieš „vyrą“ visuomet tėra priemonė, dingstis, taktika. Jos nori, iškeldamos save, kaip „moterį savaime“, kaip „aukštesniąją moterį“, kaip moterį „idealistę“, nužeminti moters padėtį ir rangą apskritai; tam nėra patikimesnių priemonių kaip gimnazijos išsilavinimas, kelnės ir politinės balsuojančio gyvulio teisės. Iš esmės emancipantės – tai „amžinojo moteriškumo“ pasaulio anarchistai, nenusiseklės, kurių slapčiausias instinktas – kerštas… Atskira rūšis paties pikčiausio „idealizmo“ – beje, kartais apimančio ir vyrus, pavyzdžiui, Henriką Ibseną, tą tipišką senmergę, – turi tikslą užnuodyti švarią lyčių meilės sąžinę ir prigimtį… Ir kad nepalikčiau jokių abejonių dėl mano šiuo atžvilgiu tokių pat garbingų kaip ir griežtų įsitikinimų, dar pateiksiu vieną teiginį iš savo moralės kodekso prieš ydą: vadindamas žodžiu „yda“, aš kovoju su bet kokiu nenatūralumu arba, jei kas mėgsta gražius žodžius, su idealizmu. Štai tasai teiginys: „Skaistybės pamokslavimas – tai viešas nenatūralumo kurstymas. Bet koks lytinio gyvenimo niekinimas, bet koks lytinio gyvenimo niekinimas, bet koks jo teršimas sąvoka „netyra“ – tai nusikaltimas pačiam gyvenimui, – tikroji nuodėmė šventajai gyvenimo dvasiai.“ (čia Nietzsche cituoja ketvirtąjį teiginį „Įstatymo prieš krikščionybę“, kuriuo baigiamas Antikristas.)
[Nietzsche F. Ecce homo. Vilnius: Apostrofa. 2007. P. 67-69]
Naujausi komentarai