Moterys tiki, kad meilė viską gali
Kokia kančia yra šie didieji menininkai ir apskritai aukštesnieji žmonės tam, kas juos galiausiai atspėjo! Nieko keista, kad būtent moteryje – ji yra aiškiaregė kančios pasaulyje ir aistringai siekia padėti ir gelbėti, nors ta aistra deja, pranoksta jos jėgas, – jie taip lengvai sukelia tuos beribės ir pasiaukojamos užuojautos protrūkius, kurių minia ir pirmiausia minia, nesupranta ir todėl dažniausiai juos smalsiai ir savavališkai aiškina. Ši užuojauta nuolat apsigauna vertindama savo galią; moteriai norisi tikėti, kad meilė viską gali, – tai jos tikrasis tikėjimas. Ak, tik tas, kas pažino žmogaus širdį, tik tas mato, kokia vargšė, naivi, bejėgė, arogantiška, klystanti ir veikiau naikinanti negu gelbėjanti yra pati stipriausia meilė! – galbūt šventoji legenda ir Jėzaus gyvenimo istorija slepia vieną iš skausmingiausių žinojimo, kas tai yra meilė, sukeltos kankynės atvejų; nekalčiausios ir aistringiausios širdies kankynės, – širdies, kuriai nepakanka žmogiškosios meilės, kuri norėjo būti mylima, troško meilės ir daugiau nieko, troško atkakliai, beprotiškai, ar siaubingos neapykantos trukdantiems mylėti protrūkiais; galbūt tai istorija nepasisotinusio meile ir nepasotinamo ja vargšo žmogaus, turėjusio išrasti pragarą, kad galėtų pasiųsti į jį tuos, kurie jo nenorėjo mylėti, – ir galiausiai jis pažinęs žmogiškąją meilę, turėjo išrasti Dievą, kuris visas yra meilė, gebėjimas mylėti, – jis gailėjosi žmogiškosios meilės, matydamas, kokia ji skurdi ir akla! Kas taip jaučia, taip supranta meilę, tas ieško mirties. – Bet ar verta samprotauti apie tokius skausmingus dalykus? Tarkime, kad tai nebūtina.
[F. Nyčė. Anapus gėrio ir blogio]
Ačiū dievui kad tiki