Savaime

„Savaime“.  Anksčiau buvo klausiama: „Kas tai yra – juokinga?“ – tarsi už mūsų egzistuotų daiktai, turintys juokingumo kokybę, ir iki jėgų netekimo buvo mintijama apie tai (vienas teologas net manė, kad tai „nuodėmės naivumas“). O dabar klausiama taip: „Kas yra juokingas? Kaip jis atsiranda?“ Buvo pagalvota ir galiausiai nustatyta, kad savaime nėra nieko gero, nieko gražaus, nieko prakilnaus, nieko blogo, bet yra sielos būsenos, kurių apimti daiktams už mūsų ir mumyse skiriame tokius žodžius. Iš daiktų mes vėl atėmėme predikatus arba bent prisiminėme, kad juos buvome jiems paskolinę, – žiūrėkime, kad suvokę tai neprarastume gebėjimo skolinti ir nepasidarytume nei turtingesni, nei šykštesni.

[Nietzsche F. Ryto žara. Vilnius: Alma litera. 2005. P.168]