Istoriška garbė
Pagrindinis kilmingumo bruožas – reiklumas sau, pareiga, o ne privilegijos. Asmeninės teisės arba privilegijos – ne pasyvi nuosavybė, ne dovana, o jo savininko asmeninių pastangų rezultatas. Bendrosios teisės, pavyzdžiui, „žmogaus ir piliečio teisės“, yra pasyvi nuosavybė, įgyta veltui – likimo pametėta dosni dovana, kuria apdovanojamas kiekvienas – nereikia jokių pastangų, tereikia giliai kvėpuoti ir neišsikraustyti iš proto. Aš jas taip apibendrinčiau: visuotinių teisių užtenka laikytis, o asmenines privalu išlaikyti.
Kilmingas reiškia „nusipelnęs, žymus“. Sūnus yra žinomas tik todėl, kad jo tėvas pelnė garbę. Sūnaus garbė – tai tik garbingo tėvo atspindys; išties paveldėtas kilmingumas – tai savotiškas atšvaistąs, kaip mėnulio šviesa ar mirusiųjų prisiminimas. Vienas iš reikšmingumo ženklų – titulai. Kilmingas protėvis pats save įpareigojo, o kilmingą palikuonį įpareigoja paveldėtas titulas.
Logiškesni kinai yra įsivedę atvirkštinę paveldėjimo tvarką, ne tėvas suteikia sūnui kilmingumą, o sūnus, pasiekęs didžią garbę, apdovanoja ja gimdytojus, savo pastangomis išaukština kuklios kilmės šaknis. Todėl nustatant kilmingumo rangą, nurodomas skaičius, kelioms protėvių kartoms suteikiamas kilmingumas; būna palikuonių, kurie suteikia titulą tik tėvui, bet būna atvejų, kada pasiekiama penkta ar net dešimta protėvių karta. Taip protėviai atgimsta per nuopelnus gyvo žmogaus, kurio kilmingumas išryškėja dabar, o ne praeityje: taigi yra, o ne buvo.
Ch. Ortega i Gasetas. Masių sukilimas. Vilnius: Mintis. 1993. P. 75-77
Iliustracija: Leonardo Da Vinčio paveikslas „Mona Liza“
Naujausi komentarai