Amžinas klausimas: kodėl „įsitvirtinęs Įtakingasis“ stoja prieš pripažintą autorių?

Georg Simmel (1858-1918) – sociologijos klasikas, filosofas. Berlyno įžymybė ir atrakcija, savo darbais darė didelę įtaką to meto intelektualiniam gyvenimui, bet, tuo pačiu, buvo ir prastos reputacijos asmenybė tarp akademinio elito.

Kodėl?

„Kaip ir šiais laikais, akademinė karjera priklausė nuo jau „įsitvirtinusių“ kolegų rekomendacijų, atsiliepimų, charakteristikų. Štai ką savo atsiliepime apie Simmelį 1908 m. parašė akademiniuose sluoksniuose įtakingas Dietrichas Schäferis, kai Simmelis dalyvavo konkurse Heidelbergo universiteto profesoriaus vietai gauti:

„… aš nežinau, ar jis buvo krikštytas, ir nenoriu į tai gilintis. Šiaip ar taip, jis yra užkietėjęs izraelitas – ir savo išore, ir laikysena, ir mąstymo būdu. (…) Jo akademiniai ir literatūriniai nuopelnai ir pasiekimai yra labai specifiniai ir riboti. Jo paskaitos gausiai lankomos. (…) Jis kalba labai lėtai, lyg lašintų lašą po lašo, taigi pateikia nedaug medžiagos, nors ji yra gerai sukomponuota, glausta ir nušlifuota. Šiuos bruožus labai vertina tam tikrų kategorijų studentai, kurių čia, Berlyne, yra labai daug. Be to, jis pagardina savo žodžius progai pritaikytais posakiais. Jo auditorijos sudėtis yra atitinkama. Labai didelę (netgi vertinant Berlyno matu) jo auditorijos dalį sudaro damos. Dėl kitų, tai jo paskaitas lanko nepaprastai gausus Rytų pasaulio [Schäferis turi omenyje dar ne arabus ar musulmonus, bet visų pirma atvykėlius iš tuometinės Rusijos imperijos.] kontingentas, kuriam priklauso tie, kurie čia jau įsikūrė, ir tie, kurie semestras po semestro vis dar atplūsta iš Rytų kraštų. Visos Simmelio manieros atitinka jų orientaciją ir skonį. Iš jo paskaitų gaunama nedaug pozityvaus, tačiau jose malonu patirti kutenančią stimuliaciją ar netvarų intelektualinį pasitenkinimą. Reikia pridurti, kad lektorius semitas (nesvarbu, ar jis toks yra visiškai, ar iš dalies, ar tik filosemitas) tokiame universitete, kuriame yra keli tūkstančiai tokių pat studentų, dėl šiems sluoksniams būdingos sanglaudos ras derlingą dirvą. Aš neįsivaizduoju, kad Heidelbergo universitetas laimėtų pritraukdamas tokią publiką į savo auditorijas. Iš tikrųjų aš negaliu patikėti, kad Heidelbergo lygis būtų pakeltas suteikiant jame dar didesnę erdvę tai pasaulėžiūrai ir gyvenimo filosofijai, kuriai atstovauja Simmelis ir kuri galų gale pernelyg akivaizdžiai skiriasi nuo mūsų vokiškojo krikščioniško klasikinio ugdymo. (…) Galiausiai tik ribotai galima pateisinti tokias tendencijas, kurios daugiau ardo ar neigia nei pagrindžia ir kuria – tokiais laikais, kai linkstama sugriauti visus pagrindus – ir visa tai ne visada daroma iš uolumo, bet ir dėl mokslininko troškimo išgarsėti“

Ištrauka: Georg Simmel. Sociologija ir kultūros filosofija. Rinktinė//Zenonas Norkus. Georgo Simmelio individualus dėsnis: gyvenimo ir kūrybos bruožai. Margi raštai. P. 541, 542)