Georgo Simmelio modernioji realizmo kritika

Georgas Simmelis (1858-1918) pripažintas už sociologinį modernios sąmonės, suvokusios save kaip autonomišką individualybę, portretą. Jis novatoriškas ir originalus mąstytojas, įžvelgęs poreikį tiek analizuoti socialinius fenomenus, tiek ir būti filosofu.

Simmelis yra Saussure‘o, Freudo, Durkheimo amžininkas, todėl nenuostabu, kad ir jo tuometinės mintys susijusios su šių mąstytojų temomis.

Jo rašiniai apie seksualumą, kur objektyvumas vertinamas kaip vyriškas, sužadina Irigaray feministines nuostatas.

Jo rašiniai apie pinigus ir mainus atliepia kai kuriuos Bataille‘o dalykus.

O jo įvykio teorija bei modernioji realizmo kritika – ankstyvąjį Barthes‘ą.

1876 m. Simmelis Berlyno universitete studijavo psichologiją, istoriją, filosofiją ir italų kalbą. Jo daktaro darbas vadinosi „Įvairių Kanto požiūrių į materijos prigimtį aprašymas ir įvertinimas“ (1881). Dėl akademinio konservatizmo ir antisemitizmo labai vėlai, tik 56-erių buvo paskirtas filosofijos profesoriumi Strasbūro universitete.

Simmelis atkreipė dėmesį kaip modernaus miesto gyvenimo būdas neatitinka tradicinio gyvenimo būdo. Mieste formalūs ryšiai tarp individų keičia tradicinius emocinius ryšius. Kylant biurokratijai, vystantis mokslui – gyvenimas tampa labai diferenciujuotas, nebetenka fiksuoto turinio ir įgauna abstrakčias formas, iš kurių svarbiausia – pinigai.

Miestas Simmeliui suaustas iš įvairiausių ritualų, tarpininkavimų. Emociniai ryšiai grupių viduje bei tarp jų užleidžia vietą formaliems santykiams tarp individų. Ir tai suteikia daugiau laisvės. Produkcijos pardavėjas pateikia į rinką daugiau įvairių prekių, pinigai išstumia barterinius sandėrius, o intelektualinis impulsas individui suteikia galimybę daugiau reikštis, nesilaikant apibrėžtų tradicinių rutinų.

Tačiau Simmelis ne dėl to originalus. Svarbiausia jo įžvalga: tvirtinimas, kad miesto gyvenimas sukelia iš pagrindų naują psichologinę dispoziciją – abejingumo nuostatą. Kartą jau išlaisvinta nuo grįžtamojo tradicijos laiko (kai gyvenimas suvokiamas kaip nuolat pasikartojantis), individuali sąmonė pakliūva į negrįžtamą laiko tėkmę. Patirtis tampa valdoma laikinumo, trumpalaikiškumo ir atsitiktinumo.

Moderni patirtis neatsiejama nuo sąmonės transformacijos, kai aš tampa pernelyg jautrus kiekvienai egzistencijos detalei – pats šis žinojimas patvirtina būties prigimties laikinumą.

Taigi moderni sąmonė yra mirties sąmonė. Tai ne mirtis kartą ir visam laikui, bet mirtis kaip pasikeitimas, kaip tarpininkė tarp daugybės efemeriškos būties faktų. Šis perdėtas jautrumas kelia poreikį filtruoti visus stimulus, išskyrus pavaldžius protui ir jausmams.

Už tam tikros ribos psichika nebeatliepia stimulams ir taip išreiškia modernaus didmiesčio požiūrio abejingumą. Miestą palaipsniui apima monotoniškumas, nors iš pradžių jis kėlė žavesį ir įsitraukimą.

Simmelis savo Pinigų filosofijoje objektyvizaciją paaiškina remiantis meno pavyzdžiu. Meną beveik visiškai įkūnija technika. Modernizme atsiranda meno objektas, kuris atskirtas nuo technikos, kuria jis pagamintas. Ir tik kaip objektas meno kūrinys gali įgyti piniginę ar mainomąją vertę. Kitaip tariant, menas paklūsta tiems patiems dėsniams. Žmonėms dažnai nepatinka, kai didiesiems kūriniams, pvz. kaip Mona Lisa‘i, priskiriama piniginė vertė. Arba didysis genijaus darbas turi būti įkainojimas neįsivaizduojamai aukšta kaina, nes jo unikalumas – jo reikšmingumo pagrindas. Tačiau tai, kas dera menui, gali būti pritaikoma ir kitoms moderniojo gyvenimo sritims tiek, kiek jos susijusios su pinigais.

Gana įdomiai Simmelis garsėja diskusija apie prostituciją. Pripažįsta, kad ji sukelia žmogaus degradaciją, nes žmonės tampa priemonėmis ir pasiremia Kanto kategoriniu imperatyvu, kad žmogus visuomet turi būti vertinamas kaip pats sau tikslas. Prostitucija – tai, kas žmonių santykiuose turėtų priklausyti moteriai, veiksmingai paverčiama viešąja nuosavybe. Dar, sako Simmelis, gali būti ir kultūrinis prostitucijos vertinimas. Pastaroji ne visur turi neigiamą reikšmę, kokią įgavo Vakaruose. Simmelis kelia klausimą, kodėl itin išvystyta piniginė ekonomika gali laikyti prostituciją žmonių santykių modeliu. Toks supratimas, atrodo, pernelyg toli siekiantis: jis pagrįstas idėja, kad visi beasmeniai santykiai potencialiai yra priemonių santykiai. Kitas, anot jo, galimas požiūris būtų, kad profesionalizmo sąvoka (pragyventi iš savo talentų) visiškai atitinka pagrindinį pinigų ekonomikos vystymąsi.

Grįžtant prie pinigų temos, pagrindinė Simmeliui pinigų ypatybė yra ta, kad jie veikia kaip tarpininkai, tačiau patys neturi jokios vertės. Jų reikšmė atitinka jų perkamąją galią. Šykštuolis, kuris kaupia pinigus, bei asketas, kuris atmeta visus piniginius santykius, sako Simmelis, tėra tik pavyzdžiai žmonių, kurie atspindi iškreiptą savitikslį pinigų naudojimą. O išvystytoje pinigų ekonomikoje pinigai retai kaupiami ir visada yra judantys.

Kita esminė pinigų ypatybė yra ta, kad jie – visiškai abstrakti, grynoji forma. Ir kaip grynoji forma gali turėti begalę turinių. Šia prasme, pinigai yra laisvės priemonė, nes skirtingai nei barterio atveju, skirtingi dalykai gali turėti tą pačią mainomąją vertę. Pinigai – objektyvizacijos forma, todėl parodo vertę per kainą.

Taip pat pinigai yra sulyginimo priemonė, nes pabrėžia tai, ką daiktai turi bendra. Kai prarandamas vertės pojūtis, pvz., jei užvaldo mintis, kad atitinkama pinigų suma gali suteikti visas gyvenimo galimybes, atsiranda abejingumas, cinizmas, t.y. pajauta, kad neegzistuoa jokios aukštesnės vertybės. Ciniškas požiūris sako, kad visa gali būti nupirkta.

Pinigai atskirti nuo kokybės veikia kaip visų galimybių stimulas. Taip modernioje aplinkoje didėja laisvė. O pinigai kaip laisvės priemonė skatina nuasmeninimą, nutraukia emocinius žmonių saitus. Paradoksalu, sako Simmelis, kad nepriklausomybė, kurią suteikia pinigai, sukelia priklausomybę nuo kitų. Tokiu būdu pinigai suteikia galimybę jungti žmones, nors atima asmeniškumą. Vienišumas pasiekęs labiausiai išvystytą individualizmo formą sustiprina ryšius su kitais ir padidina emocinius ryšius platesnėje žmonių aplinkoje.

Simmelis palaiko moteris, mano, jog moterys, kaip ir vyrai, turėtų įgyti laisvę. Laisvę supranta moderniąja prasme, kaip laisvę nuo tradicinių ryšių.

Apskritai Simmelio kontekste tiek laisvė, tiek miestas, tiek pinigai ir seksualumas bei meilė ar darbas yra vertinami per modernumo prizmę, tai yra išlaisvinti nuo tradicinių suvaržymų.

Svarbiausias Georgo Simmelio vertimas į lietuvių kalbą: Sociologija ir kultūros filosofija (2007)
Leidykla: Margi raštai

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Charibdė. 2001. P. 253-258)