Apie mirties prasmę

Mėgindami atsakyti į klausimą apie gyvenimo prasmę – žmogiškiausią iš galimų klausimų – nukreipiame žmogų į save, kaip būtybę, kurią klausia gyvenimas, kuri turi atsakyti už savo gyvenimą. Žmogiškoji būtis – tai atsakinga būtis. Atsakomybė neatsiejama nuo asmenybės ir aplinkybių konkretumo: kuo konkretesnė asmenybė ir aplinkybės, tuo didesnė atsakomybė. Atsakomybė didėja kartu su asmenybės ypatingumu ir aplinkybių nepakartojamumu. Ypatingumas ir nepakartojamumas sudaro žmogiškojo gyvenimo prasmės pagrindą. Tačiau kartu šiais dviem egzistencijos aspektais reiškiasi ir žmogaus baigtinumas. Todėl baigtinumas savo ruožtu turėtų teikti prasmę žmogiškajai būčiai, o ne ją panaikinti. Ar žmogaus baigtinumas laike, baigtinė jo gyvenimo trukmė, t.y. neišvengiama mirtis, gali padaryti gyvenimą beprasmį?

Dažnai girdime, kad mirtis verčia abejoti viso gyvenimo prasme, kad viskas beprasmiška, nes viską sunaikins mirtis. Ar mirtis iš tiesų gali panaikinti mūsų gyvenimo prasmingumą? Anaiptol. Kas atsitiktų, jei mūsų gyvenimas nebūtų baigtinis, jei jis truktų amžinybę? Būdami nemirtingi, bet kokį veiksmą ramia širdimi galėtume nukelti į begalinę ateitį, mums nerūpėtų jį atlikti kaip tik dabar, o ne rytoj ar poryt, po metų ar dešimties. Tačiau mirtis, neperžengiama kiekvieno iš mūsų ateities riba, apkarpanti mūsų galimybes, verčia išnaudoti gyvenimo laiką, nepraleisti vienkartinių progų, kurių „baigtinė“ suma galiausiai sudaro visą gyvenimą.

Taigi baigtinumas, laikinumas – ne tik esminis žmogaus gyvenimo požymis, bet ir to gyvenimo prasmės pagrindas. Žmogaus būties prasmė grindžiama negrįžtamai. Todėl žmogaus atsakomybę gyvenime tegalime suprasti tik kaip atsakomybę, atsižvelgiant į laikinumą ir nepakartojamumą.

Įsivaizduokite, kad sklaidote savo biografijos lapus ir kaip tik atsivertėte skyrių, pasakojantį apie dabartinę gyvenimo atkarpą; dabar jums suteikta stebuklinga galia nuspręsti, kas vyks kitame skyriuje.

Gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą, o pirmąjį būtum elgęsis taip blogai, kaip dabar ketini.

Kokio masto atsakomybė tenka žmogui kiekvieną gyvenimo akimirką: atsakomybė už tai, kokia bus kita jo valanda, kita diena.

Arba įsivaizduokite savo gyvenimą tarsi filmą, kuris kaip tik „sukamas“ ir kurio negalima „karpyti“, t.y. negalima pakeisti to, kas jau „nufilmuota“.

Pradžioje gyvenimas tėra gryna substancija, kurios jis ilgainiui vis labiau netenka, vis labiau virsdamas funkcija, o pabaigoje gyvenimą sudaro tai, ką žmogus atliko, patyrė ir iškentė. Žmogaus gyvenimas kažkiek primena radžio „gyvenimą“, kurio „trukmė“ irgi ribota, nes atomai skyla, materija vis labiau virsta energija, o ši išspinduliuojama, niekada negrįžta atgal ir neatvirsta į materiją. Atomų skilimo procesas negrįžtamas, „kryptingas‘, taigi radis vis labiau netenka pradinės substancijos. Ir žmogaus gyvenimas vis labiau praranda pradinį materialumą, kol galiausiai tampa gryna forma.

Žmogus panašus į skulptorių, kaltu ir kūju apdorojantį beformį akmenį, kad išgautų iš jo vis labiau regimą formą. Skirtumas tik tas, kad apdorojamą medžiagą jam pateikia likimas: kurdamas, išgyvendamas arba kentėdamas žmogus mėgina iš gyvenimo „išgauti“ kuo daugiau vertybių, – kūrybinių, išgyvenimo ar nuostatos vertybių. Analogiją su skulptoriumi galime papildyti ir laiko veiksniu: tereikia įsivaizduoti, kad kūrinys turi būti užbaigtas per tam tikrą laiką, tačiau pats skulptorius nežino, kada turės pateikti kūrinį. Nežino, kada bus „atšauktas“, – galbūt net kitą akimirką. Tačiau kaip tik todėl jis priverstas išnaudoti visą laiką rizikuodamas, kad kūrinys nebus baigtas, kad jis suspės iškalti tik trosą. Vis dėlto kūrinys netampa bevertis dėl to, kad skulptorius nespės jo užbaigti. „fragmentiškas“ gyvenimo pobūdis (Simmel) nesumenkina jo prasmės.

Spręsti apie žmogaus gyvenimo prasmę neįmanoma iš jo trukmės.

Juk skaitomą biografiją irgi vertiname ne pagal jos „ilgį“, knygos puslapių skaičių, o pagal turiningumą. Didvyriškas anksti mirusio žmogaus gyvenimas tikrai turiningesnis ir prasmingesnis už kokio nors ilgaamžio miesčionio egzistenciją. Kartais kaip tik „Nebaigtoji“ priklauso prie gražiausių simfonijų!

Visas žmogaus gyvenimas – tarsi abitūros egzaminas: ne tiek svarbu užbaigti darbą, kiek jį kokybiškai atlikti. Moksleivis turi būti pasirengęs, kad skambutis paskelbs skirto laiko pabaigą, – ir gyvenime kiekvieną akimirką turi būti pasirengęs tam, kad tave gali „atšaukti“.

Nebūtina pašalinti mirtį iš gyvenimo – ji iš esmės priklauso gyvenimui! Neįmanoma jos „įveikti“, o kaip tik tai tariasi darąs žmogus, ketinantis „įsiamžinti“ pratęsdamas giminę. Teiginys, kad palikuonys ir yra gyvenimo prasmė, iš esmės klaidingas. Juk galiausiai išmiršta ir giminaičiai, o kada nors – dėl kokios nors kosminės katastrofos, galinčios ištikti planetą Žemę, – galbūt išmirs ir visa žmonija. Jei baigtinis gyvenimas beprasmis, visiškai nesvarbu, kada ateis pabaiga – netrukus ar po ilgėlesnio laiko. Įsitikinusieji šio momento svarba primena vieną damą, kuri išgirdo astronomo pranašystę apie pasaulio pabaigos galimybę po bilijono metų, labai išsigando irgaliausiai, išklausiusi pakartotinius patikinimus „tik po bilijono metų“, su palengvėjimu atsiduso“ „Pradžioje nugirdau, po milijono metų“.

Gyvenimas arba turi prasmę, taigi išlieka prasmingas nepriklausomai nuo to, ilgas jis ar trumpas, pratęsia jį palikuonys ar ne; arba gyvenimas neturi prasmės, taigi neįgauna jos, kad ir kaip ilgai tęstųsi, net jei įstengtų daugintis iki begalybės.

Jei bevaikės moters gyvenimas būtų beprasmis tik dėl šios priežasties, tai reikštų, kad žmogus gyvena tik dėl vaikų, kad išimtinė jo egzistencijos prasmė – būsima karta. Tačiau šitaip problemą tik nustutume tolyn. Kiekviena karta perduotų ją kitai kartai neišsprendusi. Kiekvienos kartos gyvenimo prasmė tebūtų užauginti kitą kartą. Tačiau amžinai kartoti kažką, kas savaime neturi prasmės, savo ruožtų beprasmiška. Savaime beprasmiškas dalykas netaps prasmingas vien jį įamžinus.

Net jei fakelas užgeso, jo šviesa buvo prasminga; tačiau beprasmiška bėgant estafetę perdavinėti nedegantį fakelą, net jei estafetė begalinė. „Kas šviečia, turi pakęsti ir tai, kad dega“, – sako Antonas Wildgansas, veikiausiai turėdamas omeny, kad degdamas kartu ir kenčia; tačiau galime pasakyti ir taip: šviečiantysis turi pakęsti, kad „sudega“, kad dega „iki galo“.

Taigi gauname paradoksą: gyvenimas, kurio vienintelė prasmė – dauginimasis, savaime beprasmis, – beprasmis, kaip ir jo dauginimas. Antra vertus, dauginti gyvenimą prasminga tada ir tik tada, kai pats gyvenimas savaime prasmingas. Vadinasi, tas, kuris laiko motinystę išimtine ir galutine moters gyvenimo prasme, iš tikrųjų neigia ne bevaikės, o motina tapusios moters gyvenimo prasmę. Didžios asmenybės egzistencija negali tapti beprasmė dėl to, kad ši asmenybė neturėjo palikuonių. Negana to, ši vienintelė egzistencija savo reikšmingumu suteikia vainikuojančią prasmę visai protėvių sekai. Tai darsyk paliudija, kad gyvenimas nėra savitikslis, kad dauginimasis negali būti jo tikroji prasmė; priešingai, gyvenimas įgauna prasmę tik dėl kitų, nebiologinių, taigi transcendentinių, aspektų. Gyvenimas transcendentuoja save ne į „ilgį“, ne daugindamasis, o „į aukštį“, būtent siekdamas prasmės.

[Frankl V. E. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008. P.123-128]

You may also like...

3 Responses

  1. God parašė:

    Taigi, mes esam žemės kirminai, siauro proto savininkai, o taip siauro, nes visi tie filosofiniai pasakymai yra na… per daug įsivaizduojama realybė, nors realybės ir nėra… kaip ir laisvo gyvenimo, likimas jau nelemtas, nors žmogus ir turi vienintelį dalyką, tai savo valią… bet tai visai ne tai ką norėjau pasakyti… Žmogus numiršta ir jis išnyksta, nustoja egzistuoti? Taip? Atsakysiu, tikrai ne, žmogus numiršta ir tik tada prasideda nauja kelionė, tada, mes būname tam tikroje būsenoje ir laukiame atgimimo, naujam kūne su nauju likimu ir taip amžinai kartojasi… Jeigu sakysi, aš siaubingai klystu, bet argi nepastebėjote, kad visos žmonių asmenybės sukurtos pagal panašius šablonus? vieni žmonės būna tobulesni, nes jiems įdėta daugiau, arba jie anksčiau sukaupė patirties, o kartais atsiranda ir „kitoki” žmonės, kurių paskirtis tikrai neaiški. Ech, nieko nepasakiau, bet mirties prasmė, tai pradėti viską iš naujo naujai.

    • Mantas parašė:

      ka cia pisi prota krw lohas mirtis kai numirsti o tas cia blet apie kazkokias prasmes

  2. DrHarisLacan parašė:

    CHA CHA CHA CHA CHA CHA CHA CHA CHA…
    O TAU PRASMES PAIESKOS PER TOLI?.
    UZ REALYBES PASILIKE… MIRSTA..TIK NEZHINAU, KAS BUTU…
    JEIGU PO MIRTIES ANT ZHEMES NEAUGTU NIEKO].

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code