Dialektika

hegelisFormalus filosofavimas dialektiką traktuoja kaip meną sujaukti vaizdinius arba taip pat ir sąvokas, parodyti juose glūdintį nieką, todėl jos rezultatas visada yra neigiamas. Su tokia dialektika dažnai susiduriame Platono filosofijoje, ir jo veikiau sokratiškuosiuose, moraliniuose dialoguose, ir daugelyje tų dialogų, kuriuose gvildenama sofistiškoji mokslo samprata. Tačiau tikrosios dialektikos sąvoka yra ta, kad ji atskleidžia būtiną grynųjų sąvokų judėjimą, tačiau tai nereiškia, kad taip ji tas sąvokas paverčia niekuo; ne, šiuo atveju rezultatas yra tas, kad ji yra pats šitas judėjimas (paprastai išreikštas rezultatas), kad ji yra tokių priešingų sąvokų visuotinybė, taigi vienybė. Nors Platono filosofijoje ir nerandame dialektikos tokios prigimties tobulo suvokimo, tačiau joje yra pati dialektika: joje šiuo būdu, t. y. grynosiomis sąvokomis, yra pažinta absoliučioji esmė ir pavaizduotas šitų sąvokų judėjimas.

Platono dialektikos nagrinėjimą apsunkina tai, kad joje visuotinybė išrutuliojama ir atskleidžiama iš vaizdinių. Tokia pradžia, kuri, atrodo, turėtų palengvinti pažinimą, iš tikrųjų jį tik apsunkina, nes mus įveda į sritį, kurioje galioja kiti dalykai negu prote, ir mes su ta sritimi turime skaitytis; o kai turime reikalą su grynosiomis sąvokomis ir judame jose, tos srities mums visai nereikia prisiminti. Tačiau kaip tik todėl sąvokos įgyja daugiau tiesos. Nes mums gali atrodyti, kad grynai loginis judėjimas yra pats sau, tam tikra ypatinga sritis, o greta jos yra ir kita sritis, kuri lygiai taip pat galioja.

Tačiau Platono dialektikoje šios sritys neatidalytos, todėl spekuliatyvūs dalykai joje pasirodo visa savo tiesa, – kad kaip tik jie yra vienintelė tiesa, taigi juslinė nuomonė paverčiama mąstymu. Jau anksčiau, kalbėdami apie Sokratą, pastebėjome, kad sokratiškojo lavinimo interesas iš dalies buvo šis: žmonės pirmiausia turi įsisąmoninti visuotinybę. Platono filosofijoje šitai jau laikytina išspręstu dalyku, reikia tik pasakyti, kad daugelis Platono dialogų skirta vien tam, kad sąmonėje įdiegtų tam tikrą visuotinį vaizdinį, kuris mums nebekelia jokių rūpesčių; tad Platono išsamumas dažnai pakyri.

Mūsų sąmonė iš pradžių susiduria su atskirybe, su netarpiška atskirybe, jusline realybe, taip pat ir sampročio apibrėžtys mums galioja kaip galutinis dalykas, kaip tiesa. Tai, kas išoriška, juslu, realu, mes laikome idealumo priešingybe.

Tačiau kaip tik idealumas yra pats realiausias, vienintelis realus; tai, kad jis yra vienintelis realus dalykas, yra Platono požiūris: visuotinybė yra tai, kas idealu, tiesa yra visuotinybė, mintis yra apibrėžta palyginti su juslumu. Daugelio dialogų turiniu siekiama parodyti, kad tai, kas atskira, kas daugeriopa, nėra tikra; atskirybėje turime įžvelgti tiktai visuotinybę. Visuotinybė iš pradžių yra neapibrėžta, ji yra tiktai abstrakcija ir kaip tokia nėra konkreti savyje; tačiau labai svarbu yra tolesnė visuotinybės savyje apibrėžtis.

Šitą visuotinybę Platonas vadino idėja, šį žodį mes pirmiausia verčiame „rūšis“, „giminė“; beje, idėja yra ir rūšis, giminė, tačiau ji labiau suvokiama mintimi, egzistuoja minčiai. Todėl idėjos nereikia suprasti kaip to, kas transcendentalu, atoku; Tai vaizdinyje netampa substancija, nėra izoliuota, o yra rūšis, giminė. Idėją labiau įprasta vadinti visuotinybe. Grožis, tiesa, gėris patys sau yra rūšys. Tiesa, mūsų samprotis rūšį laiko tokiu dalyku, kuriame sutelkti skiriamieji išorinių daiktų požymiai, kuriame tie požymiai sujungti mūsų patogumui; rūšis – tai vienodų apibrėžčių, daugelio atskirybių santalka, kurią sukuria mūsų refleksija, taigi tada mes, šiaip ar taip, turime reikalą su visuotinybę visiškai išorine forma. Gyvūnas yra rūšis, jis yra gyvas; tai yra jo rūšis, o gyvybė yra jo substancialumas, tiesa, realumas; atėmus iš gyvūno gyvybę, jo nelieka.

Tokią visuotinybę Platonas siekė apibrėžti. Pirmiausia jis atskleidžia, kad tai, kas jusliška, netarpiška esamybė, daiktai, kurie mums reiškiasi, nėra tikri, nes jie keičiasi, juos apibrėžia ne jie patys, o kažkas kita. Tai pagrindinis dalykas, kuriuo Platonas dažnai remiasi. Jusliška, ribota, atskira yra tai, kas egzistuoja tik santykyje su kita, kas yra tik reliatyvu; tatai nėra tikra objektyviąja prasme, net jeigu mes apie tai ir turime susikūrę visiškai tikrų vaizdinių. Toks. vaizdinys pats nėra tikras; jis yra ir jis pats, ir kita, kuris (t. y. kita) irgi galioja kaip esamybė; taigi tai yra prieštara, ir būtent neišspręsta prieštara; vaizdinys yra, ir jame turi galią kita. Platono dialektika labiausiai nukreipta prieš tokią baigtinumo formą. Jau anksčiau minėjome, kad Platono dialektikos tikslas yra sujaukti ir sunaikinti baigtinius žmonių vaizdinius, kad jų sąmonėje užgimtų mokslo poreikis, mokslo kaip nukreiptumo į tai, kas yra. Daugelis Platono dialogų turi tokį tikslą, ir jie užsibaigia be kokio nors tvirtinančio turinio. Platonas labai dažnai nagrinėja šį turinį: kalbėdamas apie dorybę, apie mokslą, jis nurodo, jog tik viena dorybė, tik viena yra tiesa; taigi jis bendrąjį gėrį kildina iš ypatingų dorybių. Platono dialektika turi tikslą ir imasi kompromituoti tai, kas ypatinga, ir padaro tai tokiu būdu, kad parodo ypatingybės baigtinumą, joje slypintį neigimą, parodo, kad ji iš tikrųjų nėra tai, kas ji yra, o virsta savo priešybe, parodo, kad ypatingybė turi tam tikrą ribą, tam tikrą savęs neigimą, kuris jai yra esmingas. Kai tai parodoma ir sugriebiama, tai išnyksta, pasirodo, kad tai yra kažkas kita, ne tai, kuo tai buvo laikyta. Šita dialektika yra minties judėjimas; jai būtinai reikia išorinio suvokimo, reflektuojančios sąmonės, kad iš to galėtų gimti visuotinybė, – tai, kas nemirtinga, kas yra savaime ir sau, kas yra nekintama. Dialektika, naikinanti ypatingybę ir taip kurianti visuotinybę, dar nėra tikroji dialektika, ji dar neina tikruoju keliu; tokia dialektika dar sieja Platoną su sofistais, kurie labai gerai mokėjo sunaikinti bet kokią ypatingybę.

Ištrauka: G. W. F. Hegel. Filosofijos istorijos paskaitos(II). Vilnius: Alma litera. 2000. P. 54-57

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code