KETURIOS PRASMĖS RŪŠYS

Kokiais ypatumais gali pasižymėti prasmė kaip kategorija arba atskiros prasmės?

Pateikiame keturis galimus atsakymus, kurie neturi jokių paralelių fizikoje ir tik labai nedaug – biologijoje.

Pirma, žmonių veiksmai turi reikšmę, arba prasmę. Jie įkūnija intencijas, išreiškia emocijas, realizuoja tikslus, yra veikiami vertybių. Savo veiksmais veikėjas ką nors išreiškia. Tai (dažniausiai) įmanoma tik todėl, kad yra įsisąmonintų prasmių rezervuaras, iš kurio galima jų pasisemti. Jį sudaro konvencijos bei simboliai, kuriuos kiti gali atpažinti. Nors gyvūnai taip pat dažnai elgiasi tikslingai ir išreiškia jausmus, jie neturi įsisąmonintų konvencijų bei simbolių rezervuaro. Nors ratilas aplink mėnulį „reiškia“ lietų, tai reiškia tik tai, kad jis yra susijęs, galbūt priežastiniais ryšiais, su lietumi. Nevalingos ašaros, kaip natūralus sielvarto ženklas, neturi būti painiojamas su sielvarto simboliais, tokiais kaip pusiau nuleista vėliava, kuri reiškia gedulą.

Antra, šis skirtumas tarp veiksmo reikšmės ir to, ką veikėjas nori išreikšti analogiškas skirtumui tarp žodžių reikšmės ir to, ką žmonės nori jais išreikšti. Tiesą sakant, pagal vieną iš šiuolaikinių teorijų, visi socialiniai veiksmai turi būti laikomi „tekstu“ ir interpretuojami taip, tarsi jie būtų sakiniai. Veiksmo, minties ir kalbos sąsaja tokia glaudi, kad galima teigti, jog bet koks individualus mąstymas ir individualus veiksmas suponuoja bendrinę kalbą ir todėl kalba yra kažkas daugiau nei priemonė žmonių tikslams pasiekti. Nieko panašaus negalima pasakyti apie atomų elgseną. Galbūt apie voveres savo sode galiu pasakyti, kad jos įspėja viena kitą apie tykantį katiną; panašiai galima interpretuoti banginių vestuvinį dainavimą arba bičių medaus šokį; šimpanzes, atrodo, net galima išmokyti žodžių. Tačiau tai veikiau byloja, jog kai kurie gyvūnai gyvena rudimentinį socialinį gyvenimą, o ne tai, jog žmonių kalba priklauso tam pačiam kontinuumui, kuris prasideda fiziniais atomais.

Trečia, skirtingai nei gyvūnų, kurie vadovaujasi įpročiais, žmonių veikla yra grindžiama normatyviniais lūkesčiais (netrukus parodysime, kuo jie skiriasi nuo Lošimų teorijos racionalių lūkesčių). Juose įkūnijamos idėjos apie tai, ko žmonės gali teisėtai reikalauti iš kitų žmonių; juos įtvirtina kaltės ir gėdos jausmai, kylantys susilaukus priekaištų dėl jų pažeidimo. Lūkesčiai, kurie siejami su specifiniais vaidmenimis, paprastai grindžiami platesne etika, o dažnai tam tikrais religiniais įsitikinimais, kurie regimąjį pasaulį projektuoja į neregimą vertybių, idealų ir šventų būtybių pasaulį. Formuluoju tai atsargiai – taip, kad pripažindami prasmių, kurias žmonės teikia savo gyvenimui ir veiksmams, svarbą patys nesiangažuotume nematomam pasauliui ar kokiai nors specifinei gyvenimo prasmės sampratai. Tačiau net kalbant apie tai neutraliai būtina pripažinti moralinį socialinio gyvenimo matmenį, kurį turi atskleisti „moralinis mokslas“. Jam gali visiškai netikti mokslinis metodas, kuris buvo skirtas fizikai ir pritaikytas biologijai.

Ketvirta, net jeigu mano katė ir turėtų įsitikinimų, pavyzdžiui, kad gaus maisto prisiviliojusi mane prie spintelės, kurioje jis laikomas, ji nesivadovauja teorijomis apie daiktų prigimtį. Mes jomis vadovaujamės. Konkrečiai, mes vadovaujamės teorijomis apie žmogų, kurioms turi įtakos socialiniai mokslai. Pavyzdžiui, Freudo psichologija suformavo daugelio žmonių savivoką. Lošimų teorija, kaip minėjome, daro įtaką užsienio politikai įtikėjus jos vykdytojams šios teorijos įžvalgomis. O daugelio veiksmų prasmė priklauso nuo socialinio pasaulio modelio, kuris yra jų atlikėjų galvose. Ši keista socialinių teorijų ypatybė – tarsi jos būtų, vaizdžiai sakant, pririštos prie savo pačių uodegų, – kaip matysime vėliau, yra labai svarbi.

Ištrauka: Martin Hollis. Socialinių mokslų filosofija. Įvadas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2000. P. 175-177