Jean Dib Ndour: maištininkas virpinantis prancūzų protus ir širdis

Šių metų gruodžio pradžioje pasitaikė galimybė aplankyti Mecą (Metz), turtingą savo istorine praeitimi ir kultūros artefaktais miestą šiaurės rytų Prancūzijoje, šalia Vokietijos. Kažkada tai buvo Lotaringijos regiono sostnė, bet po 2016 metų reformos, apjungus su Šampane-Ardėnais bei Elzasu tokio administracino vieneto nebeliko ir atsirado naujas – Didysis Rytų (pr. Grand Est) regionas, su sostine Strasbūru.

Turbūt verta paminėti, vienareikšmiškai, kad viena iš Mece lankytinų vietų yra nacionalinio Žoržo Pompidu meno ir kultūros centro filialas, kuriame šiuo metu visas aukštas skirtas vien Sergejaus Eizenšteino kūrybai, streikų ir revoliucijos temai, kuri išlieka aktuali šių dienų Prancūzijai bei Lietuvai. Iš eksponuojamų darbų ypač įstrigo našlės stop kadrų koliažas, aiškiai bylojantis apie tai, kad konfliktai spendžiami pasitelkus jėgą palieka po savęs našles, palieka lavonus, tad ar ne geriau tiesiog mokytis kalbėti?

Suprantama, kad miesto svečius galėtų sudominti ir seniausia Prancūzijoje šv. Petro bažnyčia, ir pasaulyje besipuikuojanti gausiausiu vitražų skaičiumi Šv. Stepono katedra ir daugelis kitų objektų, kurių sąrašą galima tęsti, vienok, kažkaip nejučia, klausimas visgi pasisuka link filosofijos ir apie tai, kokios galimos jos sąsajos su šia vieta.

Pirmiausia, buvo labai smalsu, kaip ten ir kas su visu tuo reikalu mokyklose. Pasiklausinėjus žmonių tapo aišku, kad progimnaziją atitinkančiose pakopose yra tik pilietinis švietimas (pranc. éducation civique), o pati filosofija dėstoma jau vyresnėse klasėse, ir deja deja, bet tokio „grynakraujo“ filosofijos mokytojo nepasisekė rasti bei pakalbinti.

Liko dar internetas. Įvedus į paieškos laukelį raktažodžius, „Metz“ ir „philosophie“ pasirodė Lotaringijos universitetas ir kavinė „M–tiss“, o tiksliau filosofijos profesoriaus Arnaud Georges straipsnis, laikraštyje „Républicain Lorrain“, apie ten vykstančius debatus. Viena kolegė, iš vietos gyventojų, prasitarė, kad girdėjo apie šią užeigą, ten visai neseniai du filosofiniame dispute įkaitę vyrai perėjo į argumentaciją kumščiais. Pasidarė smalsu…

Paaiškėjo, jog kavinė įsikūrusi pačiame miesto centre, senamiestyje, adresu Rue de la Fontaine 16, o jos šeimininkas Jean Dib Ndour – labai svetingas ir malonus žmogus, sutikęs atsakyti į visus rūpimus klausimus prancūzų, anglų ir dar keliomis kalbomis.

– Kaip jūsų kavinė susijusi su filosofija?

– Mūsų kavinės [„M–tiss“] pavadinimas, tai žodžių žaismas. „M“ simbolizuoja lydymosi katilą, o „TISS“ žmogiškąsias vertybes, idėjas, kurios maišosi ir sąveikauja tarpusavyje tame katile. Aš pats esu kilęs iš Senegalo ir parengiamose studijose, dar prieš universitetą, man teko susidurti su filosofija. Tai įtraukė, susidomėjau žmogaus asmenybe, mus supančia aplinka, žmonija ir panašiomis temomis. 2002 metais atvykau į Europą, studijavau Liuksenburge, vėliau tris metus Londone ir kai ten lankiausi panašioje kavinėje, kaip ši, aš sau pasakiau, kad kai grįšiu atgal į Prancūziją, atidarysiu kažką panašaus ir pats. Taip atsirado café littéraire M-Tiss.

Mes kviečiamės daug įvairių autorių, kalbame apie jų knygas, apie jų gyvenimus, o taip pat ruošiame ir filosofinius disputus, kurie ypač man pačiam daro didelį įspūdį. Kaskart susirenka daug žmonių. Mes parenkame vis kitokią temą, diskutuojame apie meilę, Dievą, mąstymą, valdžią, taisyklių laikymąsi. Vyksta pasikeitimas idėjomis ir tai yra įdomiausia. Tai padeda augti, mums patiems ir mūsų aplinkai. Mes esame bendruomenė, esame tarpusavyje susiję ir tai yra labai labai svarbu.

– Jūsų lankytojai, tai paprasti, eiliniai žmonės ar dalis jų yra akademinio sluoksnio atstovai, profesionalūs filosofai?

– Taip, vienas iš mano draugų, kuris dažniausiai ir vadovauja teminėms vakaro diskusijoms, yra universiteto dėstytojas. Sykiu ateina jo kolegos. Dalyvauju aš pats, esu rašytojas. Beje, kaip tik, kitą ketvirtadienį, vienas iš dėstytojų ves diskusiją skirtą kalbai apmąstyti. Kalbos tema paliečiama ir mano paskutinėje knygoje, tad mane kartais kviečia skaityti pranešimus universitete bei mokyklose. Kaip tik prieš dvi savaites buvau pakviestas į vieną mokyklą kalbėti identiteto tema, multikultūriniu aspektu. Tai vyko Pasaulinės Filosofijos dienos proga.

– Paminėjote, jog esate rašytojas. Papasakokite daugiau apie tai.

– Kaip jau minėjau, į Europą atvykau 2002 metais. Dauguma žmonių, tokie kaip mano draugai Afrikoje, dažniausiai svajoja apie Europą. Ir kartais taip nutinka, kad kai tu čia atvyksti, susiduri ne visai su tuo, ko tikėjaisi. Aš buvau labai liūdnas, apimtas nostalgijos. Ilgėjausi savo šalies, todėl savo pirmąją knygą paskyriau tėvynei, savo vaikystei, bendruomenei ir šeimai, kurios yra itin svarbios Afrikoje. Žmogus nėra kažkoks atskiras darinys  pasaulyje, jis yra bendruomenės dalis. Tai labai svarbu. Sykiu ši knyga yra ir edukacinė, štai kodėl ją pavadinau „Vaiko iš Afrikos kelias“ (Itinéraire d’un enfant d’Afrique). Parašiau ją prancūziškai, nes Senegalas yra buvusi Prancūzijos kolonija.

Kita knyga vadinasi „Paslėpta saulė” (Soleil voilé). Ji apie tai, kad kai mes atvykstame čia, iškyla tarpkutūrinių keblumų. Mes atvykstame su savo kultūra, sutinkame kitą kultūrą ir tada iškyla klausimas, kaip jos gali kartu koegzistuoti. Kaip gali šalia viena kitos gyventi, gražiu būdu. Kai kurie žmonės sako, kad šioje knygoje yra tam tikra filosofija, joje galima atrasti kelis tokio bendro sugyvenimo principus. Ji kyla iš mano asmeninės patirties, bei tos patirties, kurios pasisėmiau iš vyresnių žmonių. Esu įsitikinęs, kad nors mes visi ir esame iš skirtingų kultūrų, bet jei mes dedame pastangas ir stengiamės pažinti kitą žmogų, mes galime gyventi kartu, be kažkokių didesnių problemų. Žmogiškos vertybės, mano supratimu, yra universalios, ir čia visai nesvarbu ar tu esi iš Senegalo, Lietuvos ar Prancūzijos. Žmogiškumas nėra susijęs su tautybe. Pagarba, bendravimas, meilė vertinami visur vienodai.

Trečioji knyga yra Afrikos senolių pasakojimai apie pasaulį, jų pamokymai – „Išmintis iš kitų vietų“ (Sagesse venue d’ailleurs, 2019). Tai labai svarbu. Jauni žmonės nuolat prisijungę prie interneto, jie pamiršta būti su vyresniais žmonėmis, nevyksta apsikeitimas patirtimi. Štai kodėl aš organizuoju atsiskyrimo stovyklas, kur gali jaunimas pabendrauti su senjorais, atrasti ryšį tarp kartų.

– Kad atrastų ryšį su tikrove.

– Teisingai, kad atrastų ryšį su tikrove, su tikrais žmonėmis, kad patirtų tikrą gyvenimą. Jie gali mus vesti, padėti surasti tinkamą kelią.

– Girdėjau, kad jūsų kavinėje buvo muštynės…

– Ne, tai nebuvo muštynės. Tai pirma tokio tipo kavinė Prancūzijos rytuose. Čia yra vietos teatrui, filosofijai, literatūrai, diskusijai anglų kalba. Ir kai kuriems žmonėms tai tiesiog nepatinka. Net Prancūzijoje yra ekstremistų, kurie nemėgsta atvykėlių. Ir tai, kad aš esu juodaodis, kai kuriuos nemaloniai nustebino. Kodėl aš čia, ką aš čia darau, kas čia per verslas toks…

Kai kurie žmonės vis dar yra labai siauro mąstymo. Jie man pradėjo sakyti, kad aš grįžčiau į savo gimtinę. Kai kurie žodžiai man buvo tikrai skaudūs. Jie išlaužė mano duris. Kaltino, kad čia dvokia afrikietišku maistu, nors čia tik sūris lėkštėse, nieko panašaus nėra. Tada kaltino, kad čia per didelis triukšmas. Mano odos spalva jiems buvo problema, bet tik jiems. Aš čia turiu labai daug palaikančių žmonių. Jie ateina ir sveikinasi „Sveikas, Žanai!“.

Besipiktinančių tik mažuma. Tai nebuvo kova susijusi su filosofija, o tiesiog rasizmas. Daugumai patinka ši viena, filosofinės diskusijos, pasikeitimas idėjomis. Jie nekreipia dėmesio į mano odos spalvą. Jie tiesiog vertina šia vietą ir tai, kas čia daroma. Daugelis laikraščių apie tai rašė, buvo TV žurnalistai iš Vokietijos. Praėjusią savaitę vyko palaikymo koncertas, atėjo apie 250 žmonių. Tai suteikia jėgų tęsti toliau…

Tai, kaip mes galvojame, yra labai svarbu. Net jei mes ir nesutariame dėl kažkokių idėjų, juk galime pagarbiu būdu apie tai kalbėtis. Tada atsirandą galimybė vienas kitam padėti, atrasti savo klaidas. Čia visa tų diskusijų esmė. Niekas nėra visiškai teisius ir niekas nėra visiškai klystantis.

– Minėjote, kad rašote knygas. Pasidalinkite, o kokias knygas skaitote?

Įvairias. Bendrai galiu apibrėžti, jog skaitau knygas, kurios padeda mums būti labiau bendruomeniškiems, kurios mus jungia, padeda gyventi kartu. Turbūt labiausiai išskirčiau Leopoldą Sedarą Sengorą. Jo žmona buvo prancūzė. Jie gyveno kartu ir rodė žmonėms, kad tai įmanoma, net jei esame iš skirtingų šalių ar kontinentų, net jei esame labai skirtingi.

– Ar dar yra kažkokie jums patinkantys mąstytojai Vakaruose?

– Taip, Nyčė. Jis kviečiamus mąstyti, aklai nepaklusti taisyklėms. Mąstyti savarankiškai. Problema yra ta, kad jei nepaklusti visuomenės taisyklėms, esi atmetamas. Tad privalome gerbti taisykles, bet ir sykiu pasiūlyti kažką naujo, būti kūrybingais. Skatinti žmones mąstyti. Nebūti robotais. Mes visada galime mąstyti apie save, pagarbiai mąstyti su kitai ir taip judėti į priekį. Mums būtina filosofija, ji padaro mus geresniais. Niekas nėra tobulas. Mes privalome sau nuolat tai priminti. Nuolat save permąstyti. Atsinaujinti.

– Taigi, tai yra kasdienė praktika, mums reikia galvoti ir mums reikia veikti?

– Būtent. Mes kasdien turime praktikuotis ir priminti tai sau bei savo bendruomenei, žmonėms, su kuriais kartu gyvename. Štai šis telefonas surinktas gamykloje, jis užbaigtas, tačiau su žmogumi taip nėra, mes nesame užbaigti. Ir filosofija mums padeda kaskart atsinaujinti. Susitinkant ir kalbantis su kitais žmonėmis, apie Dievą, apie gyvenimą, apie dalykus kurie mus supa…

Kai čia vyksta filosofiniai debatai – patalpa yra sausakimša. Ateina apie 100 žmonių. Neužtenka vietos, tad kiti stovi, dažniausiai prie baro.

– Kada planuojate sekantį susitikimą?

Sekanti diskusija vyks sausio trečią. Tema: „Kodėl mums reikia galvoti?“

– Ačiū, Žanai, jums už pokalbį, merci beaucoup!
– Ačiū labai!

Visą pokalbį galite rasti čia:

Parengė Edvardas Šidlauskas