Menininkė Luana Masienė: kai sparnai ilsisi, neša kojos!

Luana, esi kūrybinga ir labai veikli asmenybė: rašai knygas, kuri poeziją, atlieki ją, keliauji, fotografuoji, mokai matematikos, organizuoji renginius, parodas, leidi žurnalą. Sunku būtų viską išvardinti.

Malta. 2020 m. rugpjūčio mėn.

Kaip tau pačiai atrodo: kas tave skatina tokiam intensyviam gyvenimui? Tėvų auklėjimas, įgimtas temperamentas, noras pakeisti pasaulį, kažką pranešti žmonėms? Tavo kūryba gimsta iš pertekliaus ar stokos?

Iš pertekliaus ar stokos? Niekada apie tai nemąsčiau iš tokios perspektyvos, bet galbūt atsakymas paaiškės pokalbio eigoje.

Visą savo gyvenimą galiu gana griežtai suskirstyti į tam tikrus periodus. Vaikystėje mane formavo  tarybinė santvarka. Nemėgstu žodžio „sovietinė“, kai išgirstu jį tariant, viduje kažkas suvirpa –  ta nepagarba mano tėvų gyvenimui iš dalies žeidžia. Apskritai, mano vaikystė buvo laiminga. Su noru ėjau į mokyklą, žinodama, kad tai yra mano „darbas“, kurį turiu atlikti kuo geriausiai, todėl ir mokiausi labai gerai. Ir kuo būsiu užaugusi jau nuo mažumės žinojau. Štai tokį eilėraštuką esu užrašiusi septintoje klasėje:

Svajonė mano – mokyti vaikus

skaičiuoti, spręst, mąstyti,

padėti verst gyvenimo lapus

ir juos gražiausiom spalvomis rašyti.

Tarp skaičių, grafikų, lygčių

paskendusi mana mintis,

nes visa tai man įdomu,

nes tai manoji ateitis.

Sudėtingiausia būdavo muzikos pamokoje, kai mokytojas Pranas Dūmanas pagrodavo pianinu melodiją ir ją reikėdavo natomis užrašyti. Sunkiausios – fizinio lavinimo pamokos, kai  reikėdavo normatyvui nušokti į tolį arba nubėgti 2 kilometrus laikui. Bet stengiausi per darbą su savimi pasiekti reikiamų ir kuo geresnių rezultatų. Žygiuodavau į mokyklą, galima sakyti, tam tikru maršo ritmu, mintyse  Vladimiro Majakovskio eiles deklamuodama. Ta ritmika mane persmelkė ir liko amžiams.

Luanai 16 metų

Eidama žeme, jutau po kojomis tvirtą pagrindą. Kuo įnirtingiau ėjau, tuo intensyviau žemė sukosi. Jaučiausi kaip Eduardo Mieželaičio „Žmogus“. Galingas ir visagalis. O vėliau viskas dingo. Žlugus santvarkai viskas pabiro. Tai, kas buvo tiesa, tapo melu, o melas virto tiesa. Pakibau ore nesvarumo būsenoje. Ilgam. Jaučiausi tarsi žuvis, kuri žiopčioja išmesta į krantą, nes atsidūrė jai svetimoj aplinkoj. Bet vieną dieną mano pelekai virto sparnais ir aš pradėjau skristi. Tiesa, ilgą laiką skriejau tarsi surištais sparnais, vis bandydama juos išlaisvinti. Kartais, rodės, VISKAS. Nustosiu mojuoti ir krisiu. Bedugnėn. Paskui raiščiai atsilaisvino ir pradėjau lengvai sklęsti. Nebeliko jokios įtampos, nerimo. Visa stojo į savo vietas: na, o kai sparnai  ilsisi,  vėl neša kojos. Ir  žengiu per pasaulį visai kaip vaikystėje: „Kaire! Kaire! Kaire!“

Jei kalbėtume apie temperamentą, tai manyje telpa ir sangvinikė, ir cholerikė, ir melancholikė. Laikas man išsitęsęs į visas puses, t.y. savy talpinu labai daug daug laisvo laiko. Ir apsukos namuose mano labai lėtos: tarsi pandukė iš lovos išsiritu, o vakare į lovą įsiropščiu. Dienos metu įkrentu į krėslą, iš kur nuotoliniu būdu vedu matematikos pamokas. O ir visi kūrybiniai užmanymai krėsle arba lovoje vyksta. Tas mano judrumas šiek tiek apgaulingas: tiesiog išėjusi į gatvę aš atlieku daug veiksmų, kurie jau seniai mintyse įvykę ir juos tereikia realybėje užfiksuoti. O tada, per savaitę ar mėnesius namuose sukaupta energija išsilieja tarsi marios ir plūsteli aplinkinius stebinančia banga.

Kūjo smūgiais nudaužiau kas buvo „ne aš“.

Grimzdama į dugną rašiau odei natas.

Iškilau gyva. Žuvų neišmokiau skraidyt –

grįšiu, kai praplėsiu vandenyno ribas.

Gimei Anykščiuose, kurie garsėja nuostabia gamta. Koks tavo santykis su gamta? Kur būdama geriau jautiesi: miesto šurmulyje ar atokiame gamtos kampelyje?

Nors augau Anykščiuose, gamtos man juose nebuvo. Ir jeigu Vydūnas atsiminimuose pasakoja, kaip tėvas juos naktį žadindavo, kad pro langą vaikai galėtų stebėti sniegu apklotą rugių lauką, kur jų šuo, stirnos ir kiškiai draugiškai rausinėja, mano tėtukas, matydamas einančius pasivaikščioti kaimynus Nemickus vis stebėdavosi, nejau jie namuose neturi darbo… Taigi, socialistinė santvarka kūrė savas taisykles – svarbiausia darbas. Net žiūrėdama filmus mama megzdavo, kad laikas veltui neitų… Tas darbo sureikšminimas man, gimusiai vairuotojo ir buhalterės šeimoje, niekur nedingęs: kad galėtum tenkinti savo poreikius (būtinus ar išsigalvotus) turi dirbti.

Kodėl Pelenė neliko rūmuose?

Tiek daug erdvės… Tiek daug gražių daiktų…

Viskas tobula. Viskas užpildyta.

„O kur aš dėsiu siuvimo mašiną?“

De Haar pilis. Nyderlandai. 2022 m. pavasaris

Žinoma, mielai būčiau priėmusi likimo dovaną gimti princese ar dvarininkaite, nes man patinka aristokratiškas gyvenimo būdas. Tačiau niekas nedraudžia tą pojūtį – prabangos, didingumo – savyje iššaukti ir kasdien gerti kavą iš porcelianinio puodelio, cukrų maišytis sidabriniu šaukšteliu bei klausytis klasikinės muzikos… Ir žiūrėti pro langą į krentančius medžių lapus ar į dangaus žydrynę. Šioje vietoje labai dera manasis rubajatas:

Negėriau vyno – nesužinojau skonio,

žirgyno vietoj – tik atvirukas ponio.

Prisiekusiems teisme pamerkiau vakar akį:

„Mieli bičiuliai, gal negadinkit fono?“

Mano santykis su gamta (kaip ir su visu pasauliu) yra stebėtojo santykis. Aš labiau ja grožiuosi, o ne jaučiu. Su draugu nuvykę  į kokią salą (Langkavi Malaizijoje, Bonerą Karibų jūroje, Azorus Atlanto vandenyje ar Maltos, Kipro, Zakinto Viduržemio jūroje), jas išmaišome kiaurai išilgai ir tuos įspūdžius fiksuojame nuotraukose. Šiuo metu gyvendami Nyderlanduose kas antrą savaitę 10-15 km keliaujame gamtos takais – ir akys ilsisi, ir kūnas džiūgauja judesio gavęs.

Nors… kalnai, kaip ir Hėgeliui, turi galingą poveikį. Ir jūra veikia kerinčiai. Štai pradedu pati sau prieštarauti: pasirodo, ne tik grožiuosi. Juk dangus visada mane jaudino! Štai ir šiandien, važiuodama autobusu į mudviejų susitikimą, negalėjau atitraukti akių: dangus buvo lygiai toks, kaip René Magritte paveiksluose. Galbūt kalnai, jūra, dangus ir yra tas atspindys manojo ilgesio? Ilgesio ir atminties, kurioje užsifiksavę didžiojo sprogimo faktai. Ir kosminiai toliai – tai dalis manosios dvasios, kurios protu nepajėgiu suvokti?

Eigerio kalnas. Šveicarijos Alpės. 2022 m. vasara

Bet grįžkim prie tavojo klausimo.  Geriausiai aš jaučiuosi būdama viena, tiksliau savo kambaryje. Jeigu turėčiau galimybę pasirinkti, kur tas kambarys turi būti: ar atokiame gamtos kampelyje, ar megapolio dangoraižyje, – matyt, rinkčiausi pastarąjį. Manosioms akims reikia horizonto, o sielai daug vietos, nes, musėt, labai didelė ji beesanti…

Pagal išsilavinimą esi matematikė, tačiau šalia rašai ir eiles. Kartais žmonės pagal gabumus save skirsto į humanitarus ir tiksliukus. Kaip galvoji, ar tokia savęs, kitų „klasifikacija“ tikslinga, pagrįsta?

Galiu kalbėti tik apie save, kaip yra man. Nežinau, kaip yra kitam. Galbūt jam ir yra taip, kaip tvirtina.

Vaizduotė matematikoje atlieka labai svarbų vaidmenį. Tarkim, kai mokau vaikus logaritmų, tai  sąsiuvinio lapo kampe visada „patupdom meškėną“, tai yra  pažymim, kokia yra tame uždavinyje duotos funkcijos apibrėžimo sritis. Ir per egzaminą mokiniui – labai tikėtina – iš pasąmonės išplauks mano žodžiai: kampe tupi meškėnas…

Na, o matematinis mąstymas padeda struktūruoti kūrybą. O kai struktūruoji, tarkime kad ir žurnalą, jo sudarymas bei leidyba tampa labai paprasta. Be to, kūryba visada yra procesas, kuris tave atveria ir tampi neapibrėžtu, o tuo pačiu ir nevaldomu, o matematika visada grąžina atgal, į konkrečią vietą ir laiką, tiksliau į realybę. Čia kalbu apie įprastą trimatę Dekarto sistemą, t.y. į mano darbo vietą krėsle ir matematikos pamokas. Kai baigiu pamokas, tai manoji matematika pasipildo ketvirta dimensija (laiku) ir vėl prasideda slydimai ir sąmonės viražai Rymano paviršiais.

Helmondas. Nyderlandai. 2022 m. sausio 1 d.

Taigi, matematika ir kūryba – viena kitą papildančios veiklos. Juolab, kalbant apie įprastą dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulių atsakomybę žmogaus veiklai: kairysis atsakingas už mąstymą, dešinysis už vaizduotę. Būtent apie tai ir yra mūsų su drauge Edita Lei knyga „Spalvota laimės formulė“. Tai alegorinis pasakojimas, kurio įvade esu parašiusi: „Nesvarbu, ar šią knygą priimsite kaip genialų vaizduotės polėkį, ar kaip tikrų meistrų užfiksuotą ir atspindėtą Visatos „duomenų bazės“ informaciją. Svarbu, kad ji sudomintų ir paskatintų praverti duris į save.<…> “

Jeigu kam norisi tos skirties ar net prieštaros tarp humanitarų ir tiksliukų, tai irgi labai gerai, nes pats gyvenimas ir yra virtinė prieštaravimų. Būtent prieštaravimai sukuria energiją ir taip esame įtraukiami į amžiną judėjimą. Metų laikų kaita, įkvėpimas-iškvėpimas, susitikimas-išsiskyrimas, in-jan… Viskas yra priešybės, bet tai tik dvi vienos visumos dalys. Ir tos priešybės arba skirtingumai nėra pretekstas pykčiams, nesantaikai ar karams. Gamta nemėgsta tuštumos – viena sunyksta tam, kad užleistų vietą kitam. Tai nėra jokia tragedija, tai yra tikras gyvenimas.

Batas (Bath). Anglija. 2016 m. spalio mėn.

Rodos, Šekspyras bylojo: „Gyvenimas – tai yra didžiulė scena, kurioje kiekvienas ką nors vaidina.“

Savo poeziją pati ir įgarsini. Koks tavo santykis su scena, publika, teatru? Ar tarp autentiškumo ir vaidybos – tarp dviejų buvimo būdų – išties yra skirtumas?

Esu įsitikinusi, kad mes, žmonės, visuomet atliekame kažkokį vaidmenį. Tik klausimas, ar pagrindinį? Ar tu tik išneši šautuvą į sceną, ar ir esi tas šautuvas, kuris iššauna?

Gyvenime sudėtingiau nei įprasto teatro scenoje – ten tu žinai savo vaidmenį. Net ir baigtį spektaklio žinai… O gyvenime tavo vaidmuo tariamas (tu gali būti  rūmuos, dėmesio centre, matyti visų susidomėjimą,  ir manytis esąs karalius, o išties gal esi tik juokdarys strikinėjantis šalia sosto).

Man scena yra visas pasaulis, o gatvės – tai galerijos, kuriose pristatau savo kūrybą: t.y. save kaip meno kūrinį. Štai mano pilkas paltukas (Luana paima ji nuo kėdės atlošo ir man rodo)  ant kurio prisiuvau iš juodos stangrios medžiagos raides ir skaičius: TOI-1231 b. Tai ne mašinos numeris, kaip kam gali pasirodyti (beje, niekada nevairavau, nes – kaip  jau minėjau– mane visada neša sparnai, o kai jie ilsisi tada veda kojos) ir ne beprasmės aplikacijos. Tai yra  naujausios, 2021 m. atrastos ir NASA spaudoje paskelbtos, egzoplanetos pavadinimas. Ši planeta yra 3,5 karto didesnė už  Žemę ir nutolusi ji  nuo mūsų už 90 šviesmečių. Jos atmosfera artima Žemės atmosferai ir sąlygos palankios gyvybei… O prie paltuko užsisakiau pas vieną savo bičiulę, jauną menininkę Ievą Voroneckytę, masyvų papuošalą iš veidrodžio gabalėlių ir savo piršto atspaudo sidabrinėje plokštelėje. Ir rankinę iš senų džinsų ir odinio sijono prie šio komplekto pasisiuvau… Taip galėčiau pasakoti ir pasakoti apie savo kuriamus, siuvamus, mezgamus, dekonstruojamus rūbus ir aksesuarus…Todėl kai mane gatvėje pagiria esu labai pamaloninta ir patenkinta – juk tiek minčių ir darbo tokiam rezultatui pasiekti buvo įdėta.

Londonas. 2016 m. ruduo      

Išeidama pro namų duris, net sau mintyse pasakau: štai dar vienas šios dienos mini spektaklis. Bet tai ne vaidyba, Tai pats tikriausias gyvenimas – pasitempus, išdidžiai eiti gatve, net jei tave mato tik parko ožiukai, asiliukai ar prie tvenkinio klegančios žąsys.  Šiuos kasdienybės pasivaikščiojimų takus net vadinu savuoju podiumu. Ir nesvarbu ar tai Marijampolės Kauno, ar Londono Oksfordo gatvės, ar Helmondo  Warande parkas. Ir tame vien pliusai: ir žiūrovų yra, ir už patalpas mokėti nereikia (šypsosi).

Esi dalyvavusi grožio konkurse „Misis Lietuva 1993“. Kartais žmonės susikoncentruoja vien į fizinį grožį, o kartais jį ignoruoja ir, kaip esminį grožį, iškelia dvasinius dalykus. Ką jiems pasakytum?

O, čia jau kitas (pradžioje apkalbėtas) mano gyvenimo periodas. Nors dar rusų rašytojas Antonas Čechovas rašė, kad  „žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys“, tačiau  iš Vakarų plūstelėjęs kapitalizmo vėjas atnešė ir  pridėtinės vertės bacilą. Ir ta tarybinio meto  deklaruota puošmena – kuklumas – pakeičiama karūnos poreikiu. Grožiui tarsi prireikia sertifikato (lygiai taip, kaip dabar meninkas be meno kūrėjo statuso tarsi nemenininkas). Štai paradoksalus pavyzdys: garsiosios KIEMO GALERIJOS Kaune (kuri sužavi  visus: ir vietinius, ir atvykusius į Lietuvą turistus bei svečius) įkūrėjas Vytenis Jakas net įsirėmino Kultūros ministerijos atsakymą, kad jam suteikti meno kūrėjo statuso negali dėl per menko jo indėlio kultūrai…

Bet grįžkime prie grožio konkurso. Tuo metu studijavau matematiką Vilniaus universitete. Būti protingai buvo lengva – nubėgai į universitetą, išsprendei uždavinius, išlaikei  egzaminą. Bet grožis tampa, rodos, tokiu svariu – beveik privalomu – atributu jaunų žmonių asmeniniuose santykiuose.

Iš konkurso „Misis Lietuva 1993“ laikraščio. Vaidoto Grigo nuotr.

Padariau tuomet išvadą: jeigu grožis gali išgelbėti pasaulį  ir jis toks galingas, kad priverčia visus tave pamilti, tai tarp tų VISŲ bus ir tas, kurį pamilsi tu. Tuo metu tai man atrodė labai teisingas ir logiškas teiginys, vos ne teorema, kurią galima pabandyti įrodyti. Taip, dėka savo švento naivumo, patekau – kaip čia švelniau išsireiškus –nusikaltėlių ir prostitučių draugėn, save Lietuvos elitu vadinančia…

Esi mados teatro „ERRA“ įkūrėja. Kuo užsiima šis teatras? Ar tarp mados ir meno matai skirtumą?

Mano atveju, iš mados gimė menas. Mama visą gyvenimą pirko madų žurnalus: Latvijos „RIGAS MODES“, Talino „SILUETT“, Maskvos „Журнал мод“,  Vokietijos „Burda moden“ bei kitus Lenkijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos ir t.t. modelių namų leidinius. Kai tik Anykščių spaudos kioską pasiekdavo naujas numeris, kioskininkė skambindavo mamai ir sakydavo: „Valyte, tavo džiaugsmas atkeliavo“.

Daug žurnalų atsiųsdavo vyriausioji sesė, kuri Maskvoje mokėsi, o paskui Riazanėje gyveno. Vaikystėje vartydavau tuos žurnalus ir, jei sustodavau ties kažkuria drabužio nuotrauka, jau po kelių savaičių turėdavau tokį patį drabužėlį – mama pasiūdavo arba  numegzdavo. Taigi, madinga buvau nuo vaikystės.  Tėvai ir vyresnės sesės mane labai mylėjo ir lepino. Kai artėjant gegužės 9 d. artimieji klausdavo, ko noriu gimtadieniui, atsakydavau, kad aš visko turiu… Galbūt dėsninga, kad augusi mados žurnalų apsupty, tapau reikli išvaizdai ir visada pastebiu žmogaus rūbą.

O dabar, girdėdama savo siuvimo mašinos keliamą dundesį, tarsi grįžtu vaikystėn ir rodos vietoj savęs išvystu prie siuvimo mašinos sėdinčią ir dirbančią mamą. Kai prieš šešerius metus (po  tėvų mirties) parsivežiau iš jų namų visą 60 metų mamos kauptą kolekciją, kilo mintis surengti parodą mamos atminimui, kurią taip ir pavadinau PAMINKLAS MADAI (MAMAI).

Paroda PAMINKLAS MADAI (MAMAI). Kiemo galerija. Kaunas. 2017 m. rugsėjo mėn.

Ir mados teatras užgimė iš artimo santykio su mada bei grožio paieškomis. Veiklą pradėjau Vilniuje, kai baigiau Lietuvos kino studijoje įkurtą pirmąją privačią teatrinio meno mokyklą MELPOMENĖ. Persikėlusi gyventi į Marijampolę veiklą tęsiau: dešimt metų mados teatrą ERRA lankė įvairaus amžiaus mergaitės  ir merginos, su kuriomis statydavau šokius, kurdavau teatrines kompozicijas, drabužių kolekcijas ir dalyvaudavom konkursuose bei festivaliuose.

Kuri tiek poeziją, tiek prozą. Kuri meno forma artimesnė tavo širdžiai?

Mano proza yra ta pati poezija, tik išplėsta. Aš nerašau „normalių“ romanų… Štai kaip knygos „Mirties bėgliai“ anotacijoje rašo filosofas Gintautas Mažeikis:

„Skaitome ironišką ir menamai-magiškai pitagorietišką, mėbiškai-intertekstualų romaną. Jame integrali maginė matematika ir skaičiai, kaip visa ko pradžia ir jos begalybė, yra sujungiami vienu metu ir su nyčiška valia galiai, ir su visų tikratikysčių ir stabų pabaigtuvėmis.

Kada vardas tampa pirmesnis už veidą?

Rasime daug filosofijų, kurios sakys, kad Dievo veidas yra pirmiau už visus jo vardus, ir tuo pažadinsime ikonų griūtį. O yra teorijų, teigiančių priešingai: mito vardai, filosofinės idėjos, matematinės funkcijos yra simboliai, aprėpiantys tūkstančius kintančių veidų.

Anos Lu knyga išpildo mito kvietimą, kur ištarmės-funkcijos „už devynių ratų“, už jų mėbiškų inversijų, atveria daugybę internetinio maginio realizmo pavidalų, o simboliai pažymi šimtus draudžiamų intertekstualių landynių. Romano pasaulis kyla iš Niekio ir valios ir dauginasi sulig atminimų ir hipertikrovės jungtimis. Skiriama pažengusiems romanų hipertikrovėje skaitytojams, nebijantiems matematinių apvertimų iki paradoksų.“

Knygos „Mirties bėgliai“ viršelis. 2017 m.                                           

Savo knygose tekstus koduoju. Žinoma, šifras nėra toks sudėtingas kaip vokiečių inžinierių sukurtoje šifravimo mašinoje „Enigma“ (šypsosi). Štai literatūros kritikas Ramūnas Čičelis mano literatūrą pavadino punktyrine. Neklausiau jo, ką turėjo mintyje, bet punktyro metafora išties tinka maniesiems tekstams, nes visada palieku trūkius, per kuriuos skaitytojas gali iškristi (įkristi) į kitas realybes. Rašyti lengvai, kasdieniškai (tarkim taip, kaip keleiviai kalbasi autobuse vienas su kitu) neįdomu. Mane visada domino tik amžinybė ir savo kūrybą aš vadinu laiko kapsule, kurioje uždaryta žinia išmetama į kosminę orbitą… Pastaruosius keletą metų pradėjau vertinti ir kasdienybę, nes… amžinybę išmokau pažaboti ir dabar ji ramiai tipena šalia manęs kasdienybės vingiais.

Leidi kūrybinei klasei skirtą leidinį „Baltas kambarys“. Kuo tau prasminga ši veikla ir koks žurnalo pagrindinis konceptas?

Jokio pirminio koncepto nebuvo. Žurnalas gimė iš mistinio patyrimo, bet čia ilga ir atskiro interviu verta, jau chrestomatine tampanti, istorija.

Trumpai  galiu pasakyti tiek: pirmiausia, tai žurnalas. Standartinio formato, 106 puslapių geros poligrafijos popierinis žurnalas, kurio pirmasis numeris pasirodė 2016 m. birželį, paskutinysis (septintas) – 2022 vasario mėnesį. Tekstai, iliustracijos, nuotraukos panašios į kituose leidiniuose spausdinamus ir publikuojamus. Ir vis dėlto šis žurnalas kitoks. Savo idėja – skirtas jis pasaulyje dar tik besiformuojančiai ir todėl savęs  neatpažįstančiai kūrybinei klasei. Savo struktūra – žurnalo rubrikos, tai kambaryje telpantys daiktai: katiliukas, žemėlapis, portfelis, laikrodis, kojinė, lemputė, adatos, parkeris, karoliai etc., po kuriais slypi konkrečių autorių tekstai. Savo laisve – jis nesusijęs su jokia politine, religine, ideologine organizacija, todėl patenka į rankas skirtingo amžiaus, išsilavinimo, pažiūrų skaitytojui. Ir savo unikalumu, nes nėra finansuojamas jokios valstybinės ar privačios institucijos, o leidžiamas vieno žmogaus, žurnalo sumanytojos ir leidėjos Luanos Masienės, t.y. mano, asmeninėmis lėšomis.

Antra – tai internetinė svetainė (baltaskambarys.com), kurioje periodiškai kas porą savaičių talpinami nauji tekstai, kurie vėliau sugula į popierinio žurnalo  puslapius.

Trečia – tai įvykiai (susiję su žurnale publikuotų tekstų ar iliustracijų autoriais), kurie realybės istorijoje užfiksuojami savo konkrečiu laiku ir vieta: parodos, paskaitos, konkursai, filmų peržiūros ir susitikimai.  Štai tuomet BALTAME KAMBARYJE  įvyksta šventės: su džiugiais netikėtumais, naujomis pažintimis ir savojo prasmingumo patvirtinimu (nuotraukas iš įvykių  galima peržiūrėti svetainės baltaskambarys.com skiltyje GALERIJA).

Žurnalo BALTAS KAMBARYS 7-as numeris. 2022 m.

Organizuoji renginius, parodas. Kartais žmonės galvoja, kad renginio sėkmę lemia turinys, t.y. scenos dalyviai. Kiek svarbus nematomas organizatoriaus vaidmuo?

Įdomus filosofinis klausimas. Kas pirmiau: materija ar idėja? Klausimas, į kurį atsakymai gali būti kardinaliai skirtingi, žiūrint kokioje kompanijoje atsiduri: platono sekėjų ar aristotelininkų.  Tepalieka jis atviru, lygiai kaip ir tas, pradžioje užduotas apie tai, iš kur kyla kūryba: iš pertekliaus ar trūkumo.

Gal tik pridursiu, kad jei manoma, jog  renginio kokybę lemia tai, kokį susidomėjimą, jis kelia, kiek į jį susirinko žmonių, tai man vienas (naujas) žmogus  jau yra daug.

Daug keliauji ir panašu, kad pastaruoju metu retai būni Lietuvoje. Ar myli Lietuvą? Ilgiesi jos būdama svetur? Kokį vaizdinį ji tau kelia pasauliniame kontekste?

Neigiamas atsakymas į klausimą „Ar myli Lietuvą“ nuskambėtų labai žiauriai ir net iššaukiančiai. Todėl pabandysiu šio atsakymo kampus apglaistyti. Sąvoka „meilė Lietuvai“, deja, manyje neegzistuoja. Gal geriau klausti: ar myliu Žemės rutulį? O gal net: ar myliu Paukščių taką? Kai užsimerkiu, matau mūsų spiralinę galaktiką labai aiškiai ir jos vaizdas kelia šiltus jausmus. O Lietuvos tame paveiksle neįžiūriu, nors ji ir yra. Aš gerai jaučiuosi ten, kur tuo metu randuosi – bet kuriame pasaulio kampelyje.

Su Kara genties vyrais. Omo upės slėnis. Etiopija. 2019 m. spalio mėn.

Kokia tavo filosofija? Ir kokią galbūt įtaką padarė tavo turiningam gyvenimui? Ar turi mėgiamus praeities mąstytojus,  dabarties filosofus? Kas tokie būtų ir kodėl?

Mano filosofija atsispindi visoje mano kūryboje. Mėgstu ir stoikus, ir epikūrininkus, ir kinikus, ir egzistencialistus. Mėgstu  savo nebylius dialogus su kadaise gyvenusiais filosofais, t.y. perskaitau kokį sakinį iš jų teksto ir gerdama kavą tarsi šnekuosi (pritariu arba prieštarauju) tą mintį pasakiusiam.  Vieno mėgstamo praeities mąstytojo neturiu, o iš dabarties filosofų mylimiausias yra Gintautas Mažeikis (tik ne jo politiniai matymai, o senieji filosofiniai tekstai bei dabartiniai literatūriniai šamanistiniai užkalbėjimai ir regėjimai). Kiekvienas mąstytojas, kurį tuo metu analizuoju, tą akimirką tampa svarbiu, gal net atspirties tašku tolimesniems ieškojimams ar net kitam asmenybės raidos etapui.

EPIKŪRAS (iš ciklo PAŽINTIS SU FILOSOFAIS)

341 – 270 pr. m. e 

Kuomet politinėj arenoj verda nuožmios kovos,

o tautos grumias’ dėl kultūrinio monopolio,

žmogau, pats laikas – prie kasdienės duonos

su pasimėgavimu atsikąsti pažinimo obuolio.

 

Kai malonumo skonis užlies kūną,

net protas skeptiškiausias laimę pripažins didžiausiu gėriu.

Deja, kančia visuomet liks dvejonėj –

ne per anksti lašelį paskutinį dykumoj išgėriau?

 

Troškimų apribojimas suteiks ramybę sielai,

įveikus skausmą ištverme ateis aponija;

o demaskavus armiją dievų ne dienai,

net baimės nebeliks mirties agonijoj.

 

Spontaniškai išspyrę atomus iš trasos,

laisva valia rūšiuojantys ketinimus,

net ir ramioj tėkmėj išliks tik drąsūs,

atlaikę kūno provokacinius mėginimus. 

 Na, o šiuo metu skaitau Kasparo Pociaus socialiniame tinkle Facebook paminėtą, jo verstą Hakim Bey knygą „LAZ: laikinoji autonominė zona“, kurią užsisakiau internetu. Tačiau atsakyti, kas man padarė didžiausią įtaką, negaliu. Gal tai net ne Derrida ar Deleuze, o Danukas Dunduliukas, lietuvių rašytojo Vytauto Misevičiaus vaikiškų knygelių herojus.

Mastrichtas. Nyderlandai. 2021 m. kovo mėn.

Paklausiu dar amžinų klausimų: ką tau reiškia meilė?

Kai manęs šito paklausia, visuomet nurodau atsakymo ieškoti mano knygoje „nr. 122“ arba mano poezijoje.

***

Vonios kambaryje liko skylė-

toje vietoje, kur buvo tavo dantų šepetėlis…

Erdvėje liko ertmė…

Laoziškas priminimas:

esmė slypi tuštumoje.

 

Leonoros Kuisienės sukurtas knygos „nr. 122“ meninis įrišimas

 

 N  o  r  i  u  b  ū  t  i  t  a  v  o  š  u  o
užrašei man ant odos
paseilinęs cheminį pieštuką
Patikslink
Iš kur tu?
Iš Baskervilių
ar iš Biliūno
Kuo vardu?

Mumu?

o gal Laika?
Žinau tik
kad tu ne tas penktasis iš tanko
ir ne ketvirtasis iš valties
Būti trečiu kosminiame laive
lekiančiame
į juodąją skylę
su užšifruotu vardu
/kaip ornamentu/
ant borto
savižudybė
Nežinau ar galiu leisti
kad lodamas išbaidytum žvaigždes
kaip

tuomet
rasiu
š u n s žvaigždyną

***

 Distopinio pasaulio visuomenė

 

Prie nuversto paminklo Meilei

Atvirai glamonėjasi poros.

Koliziejuj skanduoja plebėjai:

„Kuo daugiau mums žaidimų ir duonos!“

 

Kaukši grindiniu luošių paradas,

Orkestre prie triūbų vien kurtieji.

Sunaikino žmoniją ne badas –

Vienas kitą maitino aklieji.

 

Kadais Meilei uždėjo karūną…

Rodės – Aukso era nušvito.

Deja, išpuikėlės rūmai

Į drakono spąstus pakito:

 

Lyg sirenė ji sielas viliojo,

Amžinybę žadėjo ir skrydžius.

Patikėjusius trenkdavo sienon

Ir kvatojosi luošius išvydus.

 

Neapsikentė Psichė kartą

Ir įsiūtusi Meilę prakeikė :

„Tu niekšinga, klastinga veidmainė,

Liki amžiams viena už šių vartų.“

 

Pradžioj Meilė dar šaipės iš Psichės:

„Nemokės be manęs nieks gyventi!“

Bet … žmonijos istorijoj liko

Vardas nešantis Juodąją lemtį:

 

Kaukši grindiniu luošių paradas,

Orkestre prie triūbų vien kurtieji.

Sunaikino žmoniją ne badas –

Vienas kitą maitina aklieji.

 

Nebeliko kančios, anei skausmo,

Visi tapo protingi, išdidūs.

Tik gyvybės nebėr. Blyškus jausmas,

Kad pasaulis seniai jau išnykęs.

Helmondas. 2022 m. birželio mėn.

O laisvė?

Savo Poezijos knygelės „Įkalinti“ (išleista 2007 m.) viršelyje esu rašiusi, kad absoliučios laisvės nėra, nes mes visi esame kažkieno įkaitai. Aistrų, pinigų, idėjų, santykių ir t.t. Bet mąstyti apie laisvę galime. Laisvė  nuo ko ar laisvė kam? Liberalų laisvė ar anarchistinė laisvė? Pastaroji tiek užvežanti, jog įnikusi į Kropotnikovo, Prudono ar Štirnerio veikalus, pamirštu, kad reikia jungtis į pamoką. Ir tuomet suvokiu visa ko paradoksalumą – galiu kalbėti, rašyti, ar net svaičioti apie laisvę, bet mano gimimas tam tikroje valstybėje, tam tikru laiku, tam tikroje šeimoje jau iš anksto apibrėžia gyvenimo ribas. Žinoma, visada gali bandyti tas ribas keisti, perstatydamas egzistencijos kuolelius ir taip plėsdamas būties ir buities teritoriją…

Drąsa?

Nežinau ar esu drąsi. Jeigu kalbėti apie kiškio drąsą, kai žmogus drebėdamas iš baimės kažką daro, bet vis tiek daro, tai nesu tokia. Nes nejaučiu baimės. Nebijau  nieko (beveik nieko). Tai gal tada geriau sakyti, kad esu ne drąsi, o bebaimė. Ir ryžtinga esu. Labai ryžtinga. Kaip Ikaras lekiantis į Saulę… Bet tai visai kas kita nei pulti į degantį namą, norint išgelbėti kačiuką…

Zakinto sala. Graikija. 2022 m. balandžio mėn.

Jei ne paslaptis, kokie artimiausi tavo kūrybos planai? Ir apskritai, ar įmanoma suplanuoti kūrybą?

Jokių planų kūrybai neturiu. Nebent tu klausi apie kūrybinių rezultatų pristatymą visuomenei? Gruodžio mėnesį turiu pateikti maketuotojai galutinę medžiagą naujajam 8-am BALTO KAMBARIO numeriui. Sausio ir kovo mėnesiais vėl planuoju atskristi į Lietuvą, nes Birštone ir Anykščiuose vyks mano fotografijų parodos KASDIENYBĖ BE CIVILIZACIJOS GRIMO atidarymai. Tiesa, vakar dar tokį konkursą-detektyvą „Kur dingo Čiurlionio portfelis?“ sugalvojau, tai reikia šiomis dienomis plakatą jo sklaidai sukurti. Na, o kur vaizduotė mane nuneš ryt poryt ir  kokiuose proto labirintuose užstrigsiu – vienas Dievas težino.

Ar yra kažkas, ko nepaklausiau, o norėtum pasakyti?

Savo Facebook profilyje skelbiu:

MANO GYVENIME: matematika – pamatas

filosofija – sparnai

išvaizda – menas

poezija ir knygos – žinia.

Esmė nusakyta keturiomis eilutėmis. Visa kita – tik tarpai šiems dalykams apjungti. O pabaigai, tebūnie, eilėraštis, toks savotiškas retorinis klausimas skaitytojams:

Kai tavęs nėr jokiuos sąrašuos:

nei tarp karo aukų,

nei tarp paieškomų asmenų,

nei tarp kandidatų į Seimą,

nei tarp meno statuso turėtojų,

nei tarp paramos gavėjų,

nei tarp premijuotų ar tituluotų –

tu suabejoji Dekartu.

Tiek mąsčiau, rašiau, kūriau, o nėr.

Net tarp vakcinuotų,

net tarp nuteistųjų myriop,

net tarp poetinio rudens dalyvių…

———————————————-

Tik niekaip nesuprantu,

kas tuomet riktelėjo, kai įkirpau

kojos didžiojo piršto odelę?

 

Ačiū, Luana, už pokalbį ir toliau savo kūryba puošk gyvenimą!

Klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė,

2022 m. rugsėjo mėn.

Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code