Tai, ko norėjau paklausti Kreivarankio

Aurimo Šimeliūno nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Kas yra Kreivarankis? Ar, tai žmogus, kuris paėmęs į rankas bet kokį daiktą, suardydamas jį, sugadina? Gal tai nihilistinis veiksmas, o galbūt filosofinė dekonstrukcija? Kaip pakomentuotų šiuos klausimus pats Kreivarankio pseudonimo autorius ir savininkas? Kokia tikroji šio slapyvardžio kilmė, istorija ir reikšmė? Kodėl nusprendėte viešumoje kalbėti ir rašyti, pasislėpęs už šio vardo?

Ne, tai nėra kažkokia filosofinė dekonstrukcija, nors dabar, praėjus tiek laiko, nejučia norisi prisigalvoti daugiau reikšmių, negu jų buvo pradžioje. Rašyti pradėjau tuometinėje platformoje livejournal ir joje nickname‘ai buvo visuotinai priimtas dalykas. Dabar aš netgi neprisimenu nė vieno, kuris tuo metu pasirašinėjo savo tikru vardu ar pavarde. Tuo metu ten anonimiškai rašė tokie garbūs ir šiuo metu žinomi, ir autoritetingi autoriai, kaip Gedas, Rokiškis, Vklasė, Pakalka, Maumaz ar Žalias Bebras. Pradžioje norėjau užsivadinti „Rupūžgalviu“ – šituo slapyvardžiu pasirašinėdavau, žaisdamas vienoje online šachmatų svetainėje, tačiau galiausiai nusprendžiau, kad tai gal būtų kiek per žiauru sau. Todėl, pasirinkau „Kreivarankio“ nicką. Beje, jis irgi nebuvo visiškai naujas, nes juo irgi pasirašinėjau kitoje online šachmatų svetainėje. Gal tokie užsivadinimai kažkiek parodo mano paties požiūrį į save ir čia ne tiek dekonstrukcija, kiek destrukcija. Nors tame yra ir paprastos tiesos – nelabai mėgstu buities darbų ir dažnai darau juos atžagariomis rankomis. Nėra taip, kad nesugebėčiau geriau, bet tuomet turiu prisiversti. Kaip ten bebūtų, pripažinimas šioje platformoje atėjo labai greitai ir tuos laikus prisimenu, kaip kažką labai šviesaus.

Išties Lietuvos kultūriniame lauke Kreivarankis buvo intriguojantis, smalsumą žadinantis, legendinis personažas ir filosofinė mįslė. Papasakokite prašau, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl Jums teko atskleisti savo tapatybę? Praėjusiais metais Jūsų kolega filosofas Viktoras Bachmetjevas socialiniame tinkle Facebook paskleidė žinią, kad Kreivarankio profilis Filosofijos dieną užblokuotas. Tai buvo piaras ar represijos reiškinys? Kaip vertinate savo patirtį? Ar Facebook’as šiandien vis dar yra laisvojo žodžio sklaidos įrankis, demokratijai skirta erdvė? Juk šiame ir kituose socialiniuose tinkluose apstu anoniminių veikėjų, kurių niekas neblokuoja. Galbūt turite hipotezę, kam užstojote saulę, kas tie kūrybingo virtualaus rašytojo priešai?

Dėkui už komplimentą, bet manau, kad Kreivarankio reikšmę Lietuvos kultūriniame ir filosofiniame gyvenime Jūs labai perdedate. Dabar jau ir pačiam kažkiek keista tai, kad po pseudonimu sugebėjau ištūnoti virš 10 metų. Tai nebuvo sunku, juolab, kai gali naudotis slapyvardžio teikiamais privalumais. Nesakau, kad darydavau kažką neleistino ar trolinau, nejausdamas jokių ribų, tačiau visgi jaučiausi laisvesnis reikšti savo pažiūras. Juolab, priminsiu, tuo metu buvo užbujojusi nuostabi blogosferos epocha ir nickai buvo visuotinai paplitę. Internetiniai personažai nebūtinai būdavo skirti tam, kad pridengti savo tapatypę, o tam, kad iš naujo sukurti save kitą – geresnį ir įdomesnį aš, negu esi tikrovėje. Ilgainiui tokia mano dviguba tapatybė ėmė slėgti. Sukurti sėkmingą personažą man pavyko, tačiau susidarė paradoksali situacija, nes beveik ėmiau pavydėti Kreivarankiui nuolatinės laisvės, nesibaigiančios ironijos ir savotiškos drąsos. Pabrėžtinai savo tikrosios tapatybės niekada neslėpdavau, kviečiamas nevengdavau susitikti su žmonėmis gyvai, tačiau ir toliau pasirašinėdavau slapyvaždžiu. Bėgo metai ir aš su nuostaba, ir nepasitenkinimu pastebėdavau, kad pažįstantys žmonės ir realiame gyvenime mane ėmė vadinti Kreivarankiu. Tiesiog, jiems tai buvo patogiau. Personažą jie gerai pažinojo, buvo skaitę jo tekstus, žinojo jo pažiūras, pomėgius, tuo tarpu, mano tikroji tapatybė jiems nesakė nieko. Mano tikrasis „aš“ kažką reiškė tik mano patiems artimiausiems draugams, tuo tarpu, mano personažas turėjo nepalyginti daugiau draugų, priešų, pripažinimą, įvaizdį ir pan., kai mano tikrajam „aš“ visi buvo abejingi. Jutau, kad nebenoriu, nebegaliu to tęsti ir, kad prie gero toks susidvejinimas neprivęs, kad reikia kuo greičiau atsikratyti Kreivarankiu, tik vis šį žingsnį atidėliojau. Laimei, pats Facebook’as mano profilį užblokavo, kaip anoniminį, ir pareikalavo patvirtinti tapatybę. Taip eilinį kartą man vis atidėliojant, gerą sprendimą už mane padarė kiti. Neturiu supratimo, kas mane užreportino Facebook‘o administracijai, tačiau labai norėčiau, kad šie žmonės būtų vienu ar kitu būdu susiję su kokiomis nors slaptosiomis organizacijomis, tokiais, kaip masonai, rozenkreiceriai, neotamplieriai ir tt. Deja, greičiausiai taip nėra, nors to paneigti negaliu. Dabar, praėjus beveik metams po Kreivarankio mirties, galiu tvirtai pasakyti, kad visiškai nesigailiu jį nužudęs. Per tą laiką visiškai jo nepasigedau, taip jam ir reikėjo, šitam savimylai.

Su kolegomis buvote pradėję turiningą projektą, jei neklystu, pavadinimu „Liftas”, kodėl nutraukėte šią veiklą, atsisakėte įdomios idėjos? Kokius dar buvote/esate sumanęs/įgyvendinęs gyvenimo planus?

Taip, prieš tris metus įrašinėjome tinklalaidę „Krovininis liftas“, tačiau po kokių dešimties įrašytų epizodų nusprendėme viską baigti. Sunku pasakyti apie to priežastis, tačiau po to pasidarė lengviau suprasti, kodėl, pvz. išsiskirsto muzikantų grupės, po kiek laiko susijungia ir pan. Tiesiog, pajutome, kad visus nelabai tenkina toks chaotiškas laidos formatas, o kad sukurti geriau struktūruotą produktą, būtų tekę skirti nepalyginamai daugiau laiko, o jo neturėjome. Vėlgi, bijau prisikalbėti, bet kitų metų vasario mėnesį turėtų startuoti „Krovininis liftas 2.0”, kuris nebus toks intensyvus, keisis sudėtis ir formatas, bet jis turėtų įvykti, kadangi esu pasižadėjęs bent vienam epizodui apie Sokrato teismą. Kaip šis projektas vystysis toliau ir, ar tų epizodų bus daugiau, bijau prognozuoti. O gero šio projekto ateitį lems tai, kiek jis bus populiarus.

Papasakokite daugiau apie save: koks Jūsų santykis su filosofija, kurio filosofo pasaulėžiūra artimiausia Jūsiškei, ar turite autoritetų?

Mano santykis su filosofija nėra, sakykim taip, filosofinis. Nesu šioje mokslo srityje dirbantis profesionalas, kita vertus, nesu savęs aptikęs belaužančio galvą ties tokiais klasikiniais klausimais, kaip „Kas yra laikas?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“, „Ar mus supanti tikrovė yra objektyvi?“ ir pan. Ko gero savo santykiu su filosofija aš daugiau linkčiau į tai, kas yra vadinama filosofijos istorija. Man daugiau patinka domėtis įvairių filosofų idėjomis, jų atsiradimo kontekstais, tačiau aš niekada nekėliau sau tikslų, kokį nors filosofinį klausimą išspręsti galutinai, kas šiaip jau turėtų būti filosofo siekis.

Mėgstamus filosofus turiu, bet vėlgi juos mėgstu ne dėl to, kad jie kažkaip artimi mano pažiūroms, kurių aš pats sau vis dar nesu aiškiai suformulavęs. Labai mėgstu F. Nietzsche’ę, ir netgi savo laiku rašiau iš jo bakalauro darbą. Taip pat šiais metais iš naujo atradau Kierkegaard’ą. Tiesą pasakius, nesu tas, kuris yra perskaitęs itin daug filosofijos veikalų ir į juos įsigilinęs, tiesiog renkuosi filosofus pagal jų keliamas problemas ir minčių dėstymą. Kai buvau pirmų kursų studentas ir iš esmės apie jokį filosofą nežinojau nieko, rinkdavausi juos pagal pavardės skambesio grožį. Ko gero pati skambiausia visų laikų filosofo pavardė man yra Spinoza. Taip pat patinka Husserlio ir Heideggerio pavardės, jos irgi gana neįprastos lietuviškai ausiai, o taip pat abiejose aptinkame beprasmiškai sudvigubintas priebalses, kas man labai patinka. Ko gero neatsitiktinai dar ir dėl to Heideggeris tapo Husserlio mokiniu, o jų abiejų filosofija pasižymi dvigubu klampumu. Prisimenu, dar labai patiko Kanto pavardė – toks skambus vienaskiemenis su lietuvišku akcentu. Net ir dabar galvoju, kad pavardės grožis yra pats geriausias būdas rinktis mėgstamiausius filosofus, jeigu dar nesi perskaitęs jokio filosofo teksto ir nežinai nuo ko pradėti. Vėliau, jau pradėjęs skaityti tekstus, pajutau, kad linkstu prie, sakykim, daugiau literatūrinių filosofų, tokių kaip Platonas, Augustinas ar tas pats Nietzsche. Paradoksalu, bet bėgant metams, vis tiek vienu ar kitu būdu vis sugrįžtu prie tų, kurių pavardės man buvo gražiausios, nes, tam tikra prasme, jie buvo pirmieji filosofai, su kuriais susipažinau. Juk gyvenime, kad susipažintume mums pakanka, kad kitas pasako jums savo vardą (pavardę), ar ne?

Profilo „Kreivarankis“ paveikslėlis socialiniame tinkle

Kokios Kreivarankio vertybės?

Sunkus klausimas, į kurį vargu, ar galėčiau atsakyti konkrečiai. Nesu sau suformulavęs kažkokių aiškių vertybių. Yra toks posakis, kad jeigu norite rasti vienoje vietoje trumpai surašytus visus žmonių troškimus, atsiverskite Baudžiamąjį kodeksą. Tai viena iš mano vertybių būtų šį kodeksą gerbti ir jo nepažeidinėti. Dar prisimenu V. Pelevino romane „Generation P“ aprašytą legendą apie milžinišką sparnuotą šunį su penkiomis kojomis, kuris senovės slavų metraščiuose buvo minimas jį pažymint raide „P“. Pilno jo vardo metraštininkai neminėdavo, nes tas vardas buvo „Pyzdiec“. Tas šuo miegodavo kažkur šiaurėje esančiuose sniegynuose ir kol jis miegodavo, tol viskas žmonėms klostydavosi daugmaž normaliai, tačiau, kai jis nubusdavo, va tuomet viskas ir prasidėdavo. Tai gyvenimo vertybė ir būtų elgtis taip, kad savo elgesiu to šuns nepažadinti. Deja, akivaizdu, kad būtent šiais metais mes jį pažadinome. Dar vertinu pagarbą tiesai. Herodotas apie senovės persus rašė, kad persai nuo vaikystės mokomi „šaudyti iš lanko ir sakyti tiesą“. Tiesos sakymas, iš tiesų yra menas ir vertybė, kurio turėtų būti mokoma nuo mažų dienų. Nesakau, kad esu kažkoks teisuolis ir, deja, tenka gyvenime verčiantis pameluoti arba nepasakyti visko, tačiau negaliu pakęsti melo vardan jo paties. Ant ausų, be jokio saiko, užkabinti makaronai yra pats bjauriausiais patiekalas, nesvarbu, ar patiektas šaltas, ar karštas. Pasikartosiu, nesu teisuolis ir pagal situaciją tenka pameluoti, nes gyventi gi reikia kažkaip, tačiau lygiai taip pat labai stengiuosi tai daryti kuo rečiau, ir tai padarius būna labai gėda (ypač, kai tai išaiškėja). Jeigu būčiau tikintis, tai apie tokius atvejus išsamiai papasakočiau per išpažintį ir sutikčiau su pačia griežčiausia atgaila.

Ką Kreivarankis galvoja apie mirtį?

Mirties bijau. Na gal ne tiek pačios mirties, kiek senatvės, kai slenkantis laikas ir silpstantis kūnas vis dažniau verčia galvoti apie ją. Ko gero geriausia yra apie ją negalvoti apskritai. Prisimenu paskutinį epizodą iš paskutiniosios „Krikštatėvio“ dalies, kurioje jau visai pasenęs Al Pachino herojus užsideda akinius nuo saulės ir numiršta vienas sėdėdamas krėsle. Kai dirbau policijoje, kiekvieną savaitę turėdavau pateikti vadovybei ataskaitą apie įvykius Vilniaus rajone, tai tarkim per savaitę jame būdavo randami vidutiniškai penki lavonai. Ne, dažniausiai, tai nebūdavo nužudymai, tiesiog savo namuose rasti negyvi žmonės. Tiesiog, sėdėjo krėsle, žiūrėjo televizorių ir staiga iškeliavo anapus, kaip tas Krikštatėvis. Tiesiog buvo žmogus ir štai jo nėra.  Jeigu nemirsime išankstine mirtimi, vienaip ar kitaip ją turėsime pasitikti, ir tam, ko gero, reikės drąsos. Juolab, kad priešingai, nei anksčiau, vaikai labai retai gyvena su savo tėvais, taigi priešmirtinis vienišumas turėtų būti labai dažnas atvejis. Beje, dabar galvoju, kad drastiškai krentant gimstamumui, mūsų karta turės mirti kažkiek kitaip. Greičiausiai, iki kol aš nusensiu, visuomenė jau bus išsprendusį šį link mirties einančių žmonių vienišumo klausimą, nes ši problema jau bus spėjusi tapti visuotine. Taigi, būtent šia prasme, galima sakyti, kad į savo mirtį aš žvelgiu kažkiek optimistiškai. Tuo tarpu Epikūro išvedžiojimus, kad kol mes gyvi, nereikia bijoti mirties, nes jos dar nėra, o kai numirsim, tai bus mirtis, bet jau nebebus, kas bijo, aš laikau gudravimu ir manęs tai nei įtikina, nei nuramina.

Kas yra laimė? Ar Kreivarankis – laimingas žmogus?

Kas yra laimė, pasakyti negaliu, nes čia greičiausiai kiekvienas ją išgyvena savaip. Savęs laimingu nelaikau, nors negalėčiau pasakyti, kad turiu mažiau negu kiti ar, kad man gyvenime su kitais, palyginus itin nesisekė. Man labai keista galvoti, kad galbūt laimė tėra cheminis procesas, ir būti nelaimingu tereiškia tik tai, kad tavo organizmas per mažai išskiria kažkokios medžiagos. Čia prisimenu Kanto posakį, kad svarbiausia yra ne būti laimingam, o būti laimės vertam. Iš tiesų, tokiu aiškiu ir sąžiningu klasikiniu filosofavimu persmelktas požiūris yra man artimas, nors aš nežinau, ar būtų labai negerai, jeigu kas nors jaustųsi laimingas būdamas to nevertas. Negalėčiau, pvz., pasakyti, kuris pasaulis yra geresnis – tas, kuriame R. Paksas laimingas, ar tas, kuriame jis nelaimingas. Atrodytų, kad pasaulis yra tuo geresnis, kuo daugiau jame yra laimės. Kita vertus, aš sunkiai įsivaizduoju žmogų, kuris yra nuolatos laimingas – laimingai gimė, turėjo laimingą vaikystę, paauglystę, laimingai įstojo, dirbo mėgstamą, gerai apmokamą ir visuomenei naudingą darbą, laimingai vedė, gimė sveiki vaikai, sveikatos problemų neturėjo, nei jis, nei jo artimieji, sėkmingai klostėsi karjera, mirė be kančių. Kažkodėl toks, gyvenimas atrodo beprasmiškas. Jau nekalbu apie tai, kai žmogui viskas buvo blogai, gyveno skurde, patyrė smurtą, žuvo vaikai, niekur nepriimdavo dirbti, o jis vis tiek visą gyvenimą jautėsi laimingas. Ko gero tokį žmogų apskritai reiktų izoliuoti nuo visuomenės. Ne, nežinau kas, tai yra laimė.

Ką Kreivarankiui reiškia meilė?

Žmonės pagailėkit! Vieną po kito užduodate užmušančius klausimus. Galbūt, meilė man reiškia intymumą, tai yra kažką, kas visų pirma yra jaučiama, o ne tai, apie ką diskutuojama. Meilė, kaip filosofinė problema, man niekada nebuvo įdomi. Kitas žodis, tai paaiškinantis, gal būtų aistra. Tai yra kažkas, kad užveda, nepalieka abejingu, stimuliuoja, traukia, padaro paprastus dalykus reikšmingais. Dar kitas žodis – ilgesys. Ilgesys ramybės, saugumo, geresnio pasaulio. Manau, kad miegodami tarpusavyje, žmonės nesąmoningai tikisi, kad dabar nuo jų, kaip nuo Adomo ir Ievos, prasidės nauja šeima, iš jos nauja gentis, o iš šios – nauja tauta, kuri sukurs tą pasaulį, kuriame jie patys senatvėje jausis saugūs. Nesu tikras, ar kalbėdami apie meilę tėvynei, gimtajai kalbai ar tam tikram mūsų gyvenamo miesto rajonui, mes pagrįstai vartojame šitą žodį.

Ar esate religingas?

Ne, religingas nesu. Gal ir norėčiau tikėti, bet netikiu ir tiek. Beje, kiek stebiu žmones, tai man kyla vis daugiau abejonių dėl to, ar tikėjimas į Dievą padaro juos geresniais.

Kokios Jūsų politinės pažiūros?

Visą laiką save laikiau tuo, kas šiandieną vadinama dešiniaisiais (arba klasikiniais) liberalais, nors pastaruoju metu jaučiu, kaip linkstu į kairę. Bet čia yra sąlyginiai dalykai, nes klasikinę politinės kairės ir politinės dešinės perskyrą laikau pasenusia. Man yra akivaizdu, kad pasaulis darosi vis labiau integruotas ir valstybės reikšmė, sprendžiant socialines problemas, neišvengiamai augs, priešingu atveju, bus vis daugiau abejojama valstybės, kaip visuomenės sutarties, legitimumu ir tų abejonių šiandien mes matome vis daugiau. Neatsitiktinai dabar vis daugiau kyla tarpusavio kaltinimų, kad socdemai nėra socdemiški, liberalai nėra liberalūs, o konservatoriai nekonservatyvūs. Sutinku, kad tai galima paaiškinti ir paprastai – tiesiog, priimant sprendimus, vadovaujamasi ne deklaruojamomis vertybėmis, o siaurais interesais. Visgi, aš siūlyčiau žiūrėti į tai, kaip į savotišką pereinamąjį laikotarpį, kuriame susimaišė viskas, ir valstybei, kaip visų mūsų bendram reikalui, teks vis daugiau atsakomybės. Beje, kilusi pandemija tą labai aiškiai parodo.

Kaip vertinate šiandien susiklosčiusią pandemijos situaciją? Ar pasaulis pasikeis po šios krizės, jei taip, tai kaip?

Pasaulis po pandemijos pasikeis, nes jis ir taip labai sparčiai keičiasi. Kaip pasikeis, pasakyti negaliu. Pasakysiu tik tiek, kad mes to pasikeitimo nepastebėsime. Atkreipkite dėmesį – ar mes galime pasakyti, kaip pasikeitė pasaulis, atsiradus internetui ar išmaniesiems telefonams, nors tai mano galva yra kur kas didesnius pokyčius nulėmę įvykiai. Be abejo, mes galime improvizuodami samprotauti, koks būtų pasaulis be interneto ar išmaniųjų telefonų, bet tai tebūtų improvizacijos, panašios į bandymus nuspėti ateitį. Pasaulis be interneto tapo mums prarastas ir mes jo jau nebeatgausime, mes jau nelabai jį tokį beprisimename. Taigi, manau, kad, pandemijos atveju, vėl pasikartos ta pati istorija – praeis tam tikras laiko tarpas, mes jį išgyvensime ir priimsime, prie jo priprasime ir tik po kokio dešimtmečio su nuostaba atrasime, kad užaugo nauja karta, kuri į pasaulį žiūri visiškai kitaip, negu mes, jie neturi mūsų istorinės atminties ir sveikinantis, nepaduoti rankos, saugumo sumetimais, jiems yra visiškai natūralus dalykas ir, kad negali net būti kitaip.

Rašote straipsnius interneto dienraščiui Bernardinai.lt, kultūros laikraščiui Šiaurės Atėnai, žurnalui „Verslo klasė”. Kokie Jūsų ateities planai, galbūt kada nors pasirodys Kreivarankio knyga? Apie ką ji būtų?

Taigi, rašau dar vis. Esu, kaip pasakytų mano a.a. močiutė, „pysorius“. Kol kas man pakanka to, ką turiu. Juolab, aš apskritai stengiuosi gyventi taip, kad pagrindinė mano veikla būtų ne rašymas, o skaitymas, ir būtų labai negerai, jeigu atsitiktų taip, kad parašyčiau daugiau, negu perskaitau. Iš artimiausių projektų, kaip jau minėjau, būtų įrašyti bent vieną „Krovininis liftas 0” epizodą. Knygą jau esu išleidęs, ji vadinasi „Filosofijos istorijos etiudai“ ir ją galima rasti leidyklos „Naujas vardas“ interneto svetainėje. Beje, man pačiam knyga reiškia daugiau ar mažiau vientisą, apgalvotą, baigtinį tekstą, o ne pavienių istorijų rinkinį. Tokios knygos parašyti neplanuoju.

Aurimas Šimeliūnas, 2020 m. gruodžio 20 d.

Ačiū

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė