Nuo Saliamono iki kaimynės Marinos

Stop kadras iš filmo „Bėk, Lola, bėk“ (vok. Lola rennt) – 1998, rež. Tom Tykwer

Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau”, – tarė VIEŠPATS <…> suteik savo tarnui imlią širdį*, kad galėtų valdyti savo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią tavo gausią tautą?” Saliamono prašymas rado malonę Viešpaties akyse. Dievas jam tarė: „Kadangi tu to prašei, neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas yra teisinga, – dabar aš tau įvykdau, kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs. Suteiksiu tau taip pat ir ko neprašei – turtų ir garbės visam tavo gyvenimui. Joks kitas karalius tau neprilygs.

[1 Karalių knyga 3:5 –13]

Išmintis sapne

Biblijoje karalius Saliamonas pristatomas kaip išminties žmogus, kokio dar nebuvo ir jau niekada nebus. Tai išminties švyturys pakilęs virš amžių tėkmės. Tokia pagrindinė žinutė iš laiko gelmių. Remiantis sapno fragmentu, galima išvesti dvi prielaidas, sprendimas apie tai, kas gera ir bloga, taigi ir sprendimas apie vertybes, etiką bei moralę, čia plaukia iš empatijos, tai visa ko pagrindas, gebėjimas skaityti kitų širdyse, gebėjimas įžvelgti kitų skausmus ir džiaugsmą. Antra prielaida yra ta, kad protas, racionalus pradas, yra pavaldus jausmams, kas galėtų būti dažnai suprantama kaip priešprieša ir iracionalumas.

Tyli moteris

Neseniai teko susipažinti su vieniša pensinio amžiaus moterimi Marina. Ji buvo tėvo kaimynė, kuri gyvena nedidelio miestelio daugiabutyje ir maitina gatvės katinus. Kažkada seniai ją atvežė į Lietuvą vyras, kuris buvo lakūnas ir kartą išskridęs daugiau nebegrįžo. Naujos šeimos nesukūrė, vaikų nėra. Daug ir sunkiai fiziškai dirbusi, stipri įvairiomis prasmėmis moteris. Pensija kukli, tačiau nemažą dalį lėšų išleidžia benamių katinų džiaugsmui. Perka jiems ne bet kokį ėdalą, brangesnį, o interesantų yra ne vienas ir ne du. Šis gatvėje savo dienas leidžiančių keturkojų mitybos momentas labai nepatinka aplinkiniams gyventojams. Po serijos nesėkmingų bandymų įtikinti Mariną liautis –  atlikta baudžiamoji akcija, išrauti jos sodinti puošnūs gėlynai, augę šalia pilkos blokinių daugiabučių laiptinės. Bet moteris ir toliau tęsia savo veiklą…

„Jie suteikia man jėgų“, – slapta sukužda savo paslaptį, gatvės katinus maitinanti moteris.

Racionalumo teorija: dvi sistemos

Danielis Kahnemanas, Nobelio premijos laureatas, aprašė „Dviejų sistemų“ mąstymo modelį. Greitoji sistema veikia intuityviai, remiasi emocijomis, automatiškai. Lėtoji – analitinė, racionali, reikalaujanti pastangų. Tyrėjas aiškina, kaip šios sistemos veikia kartu, kas kartais lemia kognityvinius šališkumus ir klaidingus sprendimus. Bet, svarbu pastebėti, kad nebūtinai klaidingus, formalios logikos prasme.

Emocinė reakcija išsyk nusako patinka/nepatinka, malonus ar atgrasus mums vienas ar kitas objektas, o racionalusis pradas tiesiog tą įžvalgą argumentuoja, įvelka į logikos rūbą, ir nebūtinai klaidingai, racionalizacija nėra ligos, psichikos besiginančios nuo skausmingos tikrovės sinonimas, nebūtinai. Dažniausiai taip negatyviai interpretuojama psichoanalitinėje terapijoje, bet tai gali būti ir tiesiog akcentų pasirinkimas, mąstymui suteikta kryptis, užduotis, užsakymas.

Postmoderni tvarka: hiperindukcija

Žvelgiant dar giliau, į Vakarų civilizacijos, sakyčiau, archetipinius klodus, iki šiol svarbi ir aktuali atrodo Platono aprašyta sielos struktūra, vienur kaip vežimas su dviem žirgais – protas ir geismas, kitur kaip Žmogus-Liūtas-Tifonas, kas atitinka protą, jausmus ir kūną. Freudas tai perrašė kaip id, ego ir superego. Naglis Kardelis teigia, kad Platono modelis išlieka arčiau šiuolaikinės neuropsichologijos nei Freudo konstrukcija. Su tuo tikrai sutinku. Svarbus momentas galia, kūno impulsai, skausmas ir malonumas yra stipresni, dažniausiai, už jausmus, o jausmai už racionalų pradą, todėl is sakoma, kad širdžiai neįsakysi. Iracionalumas – tai ne anomalija, o viena iš sielos jėgų. Tai ne liga, o galios forma.

Pasaulio sukrėtimai, tokie kaip Antrasis pasaulinis karas, pavyzdžiui, juos galima suvokti kaip žmonijos Tifono pažadinimą, šie impulsai yra titanai, kurie nubloškia nuo Olimpo racionalųjį pradą, modernaus mąstymo paradigmą, ir išlaisvina Pandoros skrynią, miegojusius jausmus, visokias iracionalias chimeras. Taip gimsta postmoderni epocha, diskursai, kaip hiperindukcija, deleuzeiškos rizomos prasme. Filosofinis pradas seka skausmo, malonumų, nelaimingos meilės, nerimo ir kitais panašiais „iracionaliais“ takeliais.

Pasaulis virsta betvarkės prievarta, prievarta be jo jokios prasmės, rašė Jean Baudrillard (Les stratégies fatales, 1983), tad galimas ėjimas yra struktūruota prievarta, ceremonialas, Konfucijaus paraprasme. Panašiai dabar kalbama apie mus valdančias formules, algoritmus ar dirbtinį intelektą, kaip naujus žmonijos dievus – hiperdedukcija, jei pateiktume vieno žodžio rytojaus pasaulio résumé.

Rytojaus pasaulis: hiperdedukcija

Dabarties pasaulis – diskursų sankaupa, kurios esmėje slypi hiperindukcija: emocijų, nuomonių, reakcijų gausybės lavina, iracionalumo tvanas. O gal gyvenimo upė? Ir galiausiai, to pasekmė, hiperdedukcija – apdorojus gautus rezultatus gimstantis algoritmas, padaugintas sunkiai suskaičiuojamą kiekį kartų, kuris kuria naująją tvarką, naują tvarkos prievartą, galimai irgi be jokios prasmės.

Kita vertus, gal nėra viskas taip pesimistiška ir ši indukcinės ir dedukcinės mąstymo paradigmų dominavimo civilizacijoje kaita, tėra kažkoks kosminio alsavimo ciklas, atveriantis naujus tolius, o gal ir užsimenantis apie philosophia perennis.

Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad postmodernus pasaulis pasiekė savo raidos tašką, kai patirties ir informacijos perteklius virsta algoritmizuotu, dirbtiniu racionalumu, kuris ne tik nuspėja, bet ir diktuoja mūsų vertybes bei sprendimus.

Edvardas Šidlauskas
Parengta remiantis konferencijoje „Vox populi: iracionalumo ir racionalumo santykis“ (2025) skaitytu pranešimu.

*  Hebrajiškas žodis „širdis“ – לֵב (lev) – tai ne tik emocijų vieta, kaip suprantama šiandien. Tai visa žmogaus vidinė esybė, o kartais net sinonimas sąmonei, protui, intencijai ir valiai.