Antropologija ir zoe


Claude Levi – Strauss rašo: „Įkvėpimo ieškodama kukliausiose ir ilgą laiką niekingomis laikomose visuomenėse, antropologija skelbia, kad niekas, kas yra žmogiška, negali būti svetima žmogui“ (2015, p.38). Žavus humanistinis teiginys, kuris kaip ir dauguma tokio pobūdžio teiginių bando suformuluoti idealą. Vis dėlto susiduriame su perpildytu signifikantu „žmogiška“, kuris įeina į biopolitikos plotmę. Šioje vietoje pasirodo itin klampus skirtumas tarp humanistinės antropologijos, kuri į žmogų, jo gyvybę žiūri su bendro vardiklio idealu/samprata, o tuo tarpu kitoje rankoje turime biopolitiką bei jos hierarchiją, kurioje pati gyvybės samprata yra kvestionuojama ir be to kontroliuojama. Taigi pamėginsiu Giorgio Agambeno išplėstais konceptais zoe ir bios atkreipti dėmesį į hierarchinę sieną, kuri atsiranda sandūroje su taip vadinamųjų „laukinių“, „primityviųjų“ kultūrų vidine gyvenimo logika.


Foto: teksto autorius Edgaras Cickevičius

Gamta/kultūra bei mitas/protas

Žinoma, kuomet Claude Levi – Strauss bei kiti antropologai įvykdo tam tikrą fenomenologinį epoché, jiems kokia nors atrasta gentis priimtina kaip dar viena kultūra tarp kitų. Tačiau pasileidus inertiškumo srautu, vis dar gajos antikinės perskyros takais, pagal kurią logosiškumą turintys atėniečiai yra hierarchiškai pranašesni už barbarus/laukinius, galime pamatyti, jog dominuojanti perskyra žvelgiant į civilizacijos nepaliestus žmones netgi nėra skirtis tarp kultūros ir menkesnės kultūros, tačiau dar radikaliau – tarp kultūros ir gamtos.

Gamtiškasis nuogumas pastarojoje perskyroje pasireiškia tiek tiesiogiai, tiek mito ir proto šviesoje. „Pirmoji pamoka, kurios mus moko antropologija, yra tokia, jog kiekvienas paprotys, kiekvienas tikėjimas, kad ir koks iracionalus ir šokiruojantis jis mums atrodytų, palyginti su mūsiškiais, yra sistemos dalis…“ – teigia Stauss‘as (2015, p.45), čia būtent reiktų akcentuoti Strauss‘o frazę „kad ir koks iracionalus […] jis mums atrodytų“. Juk Apšvietos epochos kolonializmo praktika ir samprata iš tiesų būtent rėmėsi kultūros supratimu per racionalumo pradą, kurio „dėka“ kolonizuoti čiabuviai atitiko gamtos išteklių vergystės forma, o ne susitikimą su kita kultūra.

„Naujųjų laikų mąstyme mitinis pasaulėvaizdis tampa mokslinio pasaulėvaizdžio priešybe“ (Gadamer, 1999 , p.24). Ši tariama priešybė, pagal kurią protas eliminuoja mitą, glaudžiai siejasi su gamtos ir kultūros opozicija. Žodį „opozicija“ vartoju neatsitiktinai, bet tam, kad atskleisti, jog tokia perskyra dažniausiai yra dirbtinė ir pavergianti – kažkam naudinga. Apskritai radikaliuose atskyrimuose į du polius reikia visuomet ieškoti to, kuris bus represuotas. Šiuo atveju protas kaip instancija, skiria žmogų nuo gyvūno, tačiau, kaip jau minėjau, nuo Antikos laikų randasi tas gyvūniškasis žmogus, kuris neturi išvystyto protinio prado ir todėl dėl proto stygiaus netgi neturi žmogaus statuso, jis yra nuoga gyvybė – zoe.

Zoe neintegruojamumas

Nors G. Agamben vysto bios ir zoe perskyrą sąlytyje su suvereno galia, ta prasme, kad pačiame bios lauke iš tiesų ir būna suprodukuojama zoe per aukščiausios valdžios prerogatyvą, Tačiau, mano manymu, zoe gali būti ne tik politinių santykių sedimentas, bet ir vyraujančio požiūrio apie vieningą žmonijos vystymosi logiką „rudimentas“. Agamben kalba apie neapibrėžtumo zonas bei jų grynąją išraišką – koncentracijos stovyklą „vietą, kurioje aiškiausiai matomas santykis tarp politinės galios ir nuogos gyvybės“ (Žukauskaitė, 2016, p. 91). Argi mes iš esmės nesusiduriame su tokia pačia neapibrėžtumo zona, kuomet būna aptinkamos gentelės, izoliuotos bendruomenės, kurios nėra įsiintegravusios į didįjį progreso civilizacijos mechanizmą? Kuomet Agamben kalba apie gyvybę netekusią teisių, aš noriu parodyti gyvybę, kuri tų teisių niekada net ir neturėjo. Jų gyvybė kabo anapus teisių, žinoma, galima paprieštarauti, kadangi yra organizacijos, kurios bando vykdyti prevenciją, apsaugančią tų genčių vidinius principus bei imanentinę determinaciją. Tačiau kokia logika veikia šis genčių gynimas ? Juk kuomet „teisės yra transformuojamos į humanitarinę pagalbą, […] subjektas paverčiamas biopolitikos objektu“ (ibid, p. 101) Šioje vietoje kaip ir su gyvūnais, teisės yra „užmetamos“, o tai reiškia, jog pačioms toms gentims yra nesuvokiamos ir todėl jos lieka neapibrėžtoje zonoje, kuri bet kada gali užkliūti miško kirtimo pramonei ir t.t. Visu tuo noriu akcentuoti, jog prevencinė teisė nesukuria politinio subjekto „kuris veikia arba pareiškia norą veikti politinėje erdvėje“ (ibid, p. 98). Priešingai nei Agambeno svarstymo plotmėje, rodos, šiuo atveju tos neapibrėžtos zonos kaip tik yra vienintelė sąlyga, kurioje kokios nors uždaros gentelės bendruomenės nariai apskritai gali likti kaip zoe su savo vidine logika, nes paradoksaliai jų įtraukimas į bios plotmę yra pražūtingas.

Zoe egzotika

Susidūrimas, kuris vaizduojamas dokumentinėje Werner Herzog juostoje „Ten Thousand Years Older“ itin tiksliai perteikia tą trūkį tarp gyvūno/laukinio ir žmogaus. Jau tas pats tariamas „neutralus“ priėjimas prie iki tol kontakto neturėjusių genčių yra tiek žeminantis, tiek potencialiai destruktyvus. Trumpame Herzog filme mes nematome žmogiškų subjektų sankirtos, mes matome tyrėjus ir tyrimo objektą. Nors gentis atsako strėlėmis į įsibrovėlius, tačiau jie vis tiek „neutraliai“ veržiasi su nuolatos fiksuojančia kamera.

Šiame kontakte jau minėtas bendras vardiklis pasireiškia tik per kūno formą, tuo tarpu dvasiniame lygmenyje vyksta domestikavimas. Netgi dovanų palikimas viename iš filmo epizodų prilygsta „skanėstų“ davimui per grotas zoologijos sodo augintiniams. Werner Herzog, jau kaip balsas iš ateities, pakomentuoja: „ko jie dar nežino yra tai, jog šios minutės pastūmės juos į priekį tūkstančius metų – tai bus progresas į tuštumą“ (2002) ir žinoma didžiąją dalį genties pasiglemžė vien paties fizinio kontakto atneštos ligos, kurioms imuniteto jie neturėjo galimybės įgyti.

Beje dar įdomus dalykas yra tai, jog filmas yra įkeltas į socialinį tinklą Youtube, tačiau genties moterų bei vyrų nuogumas yra necenzūruojamas, nedengiamas įvairiomis vaizdo apdorojimo priemonėmis. Žinoma, galima žiūrėti tai kaip į atsitiktinumą, bet būčiau linkęs manyti, kad tai veikiau yra dokumentinės egzotikos prerogatyva. Tai juk nėra seksualinis nuogumas, kuris nepriimtinas mūsų civilizuotųjų normoms, tai nuogumas, kurio bios negali turėti – gyvūniškasis nuogumas. O šiame gamtiniame odos atvirume yra įsiūtas egzotinis afektas, kuris gali pastatyti sudaiktinimo barjerą. Dėl to visos platinamos užfiksuotos šių genčių gyvenimo akimirkos primena muziejuje eksponuojamas fosilijas. Ta prasme, kad zoe pasireiškia daiktiško pasyvumo vaizdiniu. Aptariamo filmo pabaigoje tai ir yra pažymima jaunosios kartos noru nusikratyti šiomis egzotikos grandinėmis, kurios įtraukia juos į mistifikuotą vaizdinį ir tokiu būdu apsunkina integravimąsi. Šios pereinamosios kartos atvejis yra itin sudėtingas, kadangi nors ji įtraukiama į bios, politinį, civilizuotą būvį, bet dėl savo kilmės ši karta įstringa egzotiniame zoe vaizdinyje.

Apibendrinimas

Taigi atsitraukus nuo humanistinės antropologijos idealo galima aptikti vis dar vyraujančias Apšvietos epochos kolonijinio mąstymo skirtis, kurios per proto pastatymą ant pjedestalo atmeta bendruomenes, vis dar besivadovaujančias mitiniu mąstymu. Tokiu būdu mitinis mąstymas, tarsi, siejamas su natura, o ne priimamas kaip kitos kultūros, su kitokia vidine logika, atributas. Dėl to užribyje lieka gyvybė, kuri nors kūniškai turi žmogišką pavidalą, tačiau dvasiškai priimama kaip laukinis gyvūnas. Tad, kuomet taip vadinamasis civilizuotas pasaulis susiduria su iki tol kontakto neturėjusia bendruomene, galima sakyti, atrandama, o ne sukuriama neapibrėžtumo zona. Tai uždara sistema, kurios integracija reikštų jos destrukcija. Todėl tos aptinkamos gentelės iš esmės pasmerktos likti politiniu objektu, o ne subjektu – bios. Be to, tokia objektinė būsena palaikoma egzotinio vaizdinio, kuris įkausto į pasyvų bei nežmogišką statusą.

Parengė Edgaras Cickevičius
VDU filosofijos ir politinė kritikos programa, IV kursas

Literatūros sąrašas
1. Strauss, L. C. 2015, Antropologija modernaus pasaulio problemų akistatoje, Žara, Vilnius, p. 38
2. Gadamer, G. H. 1999, Istorija Menas Kalba, Baltos lankos, Vilnius, p. 24
3. Žukauskaitė, A. 2016, Nuo biopolitikos iki biofilosofijos ,Kitos knygos, Kaunas, p.91-101
4. Herzog, W. 2002, Ten thousand years older . https://www.youtube.com/watch?v=6PqFuFDXdTs
Iliustracija: David Condrey / Unsplash

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code