Ir tada supranti, kokia svarbi ir kokia praktiška yra moralė…

K a i  g e r a i  p a g a l v o j i, tai doras ir sąžiningas žmogus beveik niekuo nesiskiria nuo vagies, nusikaltėlio ir bandito. Skiriasi tik tuo beveik. Kaip žinoma, nusikalsti gali kiekvienas. Tegu pakelia ranką tas, kuris sako, kad NEGALI. Gali visi, tik kažkodėl ne visi nusikalsta. Dalis, žinoma, nenusikalsta tik todėl, kad vis dar neturi progos. Kažin ar tie žmonės yra dori. Jie – tik kol kas nenusikaltę, nes jų neištiko proga.

Bet yra žmonių, kurie nenusikalsta niekada. Jie turi progų, jie gali nusikalsti – turi pakankamai proto, jėgų ir sveikatos. Ir nenusikalsta – nuolat, kasdien, niekados. Nė truputėlio, nė gramo, nė sekundės.

Ir atvirkščiai – kažin, kaip ten tie, kurie lyg ir nenusikalsta labai smarkiai, bet nusikalsta kasdien, nuolat, tikrai nedaug, po truputį? Šiek tiek pameluoja, kai kada nepasako tiesos, pasinaudoja svetimo geru – visiškai nedaug, tikrai ne visu geru, pasisavina tik visai mažą dalelę – svetimų daiktų, darbo, energijos, pinigų. Paima kultūringai, elegantiškai, lyg ir neimdami, lyg ir padėdami tam žmogui. Kuo jie skiriasi nuo vagių, nusikaltėlių ir banditų? Laipsniu? Kiekiu?

Kai garbinga šeimos moteris tik visai nedaug, tik kartais, permiega su vienu kitu vyru – ir ne šiaip sau, o už nedidelį užmokestį – pagalbą versle, laimėjimą konkurse ar šiaip kokį menką pastūmėjimą karjeros laipteliais, – kuo ji skiriasi nuo prostitutės? Kad atsiskaito ne grynaisiais? Natūra?

Arba koks padorus šeimos tėvas, mušantis savo vaikus, kuo jis skiriasi nuo tų išgamų, kurie laužo kaulus savo tik ką gimusiam kūdikiui? Vėlgi – smūgio jėga? Mušimo laipsniu? Fizinės jėgos protingumu? Specialiai taip formuluoji, nes nežinai nieko absurdiškesnio už sąvoką jėgos protas.

Ir tada kuo skiriasi nuo paskutinio chamo toks lyg ir inteligentiškas žmogus ir, gali būti, netgi poetas, kuris galvoja, kad toms boboms reikia retkarčiais užvažiuoti per snukį. Nes kartais su jomis negali susikalbėti. Jų pačių labui jas reikia paauklėti jėga, nes proto argumentų jos nesupranta.

Tuomet išaiškėja, kad yra nelaipsniuojamų dalykų. Kai kurie dalykai tiesiog yra arba jų nėra. Kaip širdies raumuo, kuris negali susitraukti truputį: jei jau susitraukia, tai visa jėga. Arba nesusitraukia visiškai. Prisimenate, Bulgakovo Meistre ir Margaritoje yra toks epizodas, kai Volandas įeina į tarybinį gastronomą ir klausia, ar šviežia žuvis. Pardavėja jam ir atsako: šiandien žuvis antro šviežumo laipsnio. Volandas yra velnias, bet net ir jis supyksta, rėkia: žuvis nebūna antro šviežumo laipsnio. Ji arba šviežia, arba ne! antrinant Volandui galima sakyti, kad nėra nėštesnių už kitas nėščiąsias nėščiųjų. Nėštumas irgi – arba yra, arba ne. Negali pasakyti kitai nėščiajai: aš esu už tave nėštesnė.

O kažin kaip ten moralumas? Gal galima būti moralesniam už kitą? Visai nedaug – šiek tiek? Arba truputį mažiau moraliam už patį save – šeštadienį, pavyzdžiui, kai visą savaitę buvai toks moralus, taip stengeisi. Nuo stengimosi net pavargai – moralė vis dėlto yra įtampa. Ir taip gera atsipalaiduoti nuo tos įtampos. Taip norėtųsi išjungti moralę nors penkioms minutėms. Visai nedaug ir visai ne dėl svarbiausių dalykų. Ne Tėvynę gi išduoti, tik pamiršti kokį vieną kitą ne tokį svarbų principą. Ir tik trumpam. Tik šeštadienį.

Ir tada visai greta gali atsirasti visiškai skirtingos žmonių kategorijos. Kad ir muzikos pasaulyje. Yra klasikinės muzikos atlikėjų, kurie per visą savo koncertinį gyvenimą neleidžia sau suklysti sugrodami ne tą natą. Neįsivaizduojama, kad smuikininkas ar operos solistas per koncertą kokias trejetą natų, taip sakant, pro šoną… o vadinamosios populiariosios muzikos atlikėjas ir jo klausytojai visiškai atlaidžiai galvoja: na ir kas čia tos trys keturios natos į šoną. Nieko čia tokio. Gal ir nieko tokio, bet, kaip žinia, Bethoveno Antroji simfonija ir Trijų paršiukų dainelė irgi skiriasi tik trimis pagrindinėmis natomis!

Ir tokių kontrargumentų galima prigalvoti įvairiose probleminėse situacijose. Neatremiamų. Pavyzdžiui, žmonės sako, kad reikia imti, nes jeigu tu nepaimsi, kiti paims. O tu imi juk visai nedaug. Kai kiti paimtų, tai nieko niekam nebeliktų. O tu ir kitiems dar palieki. Tai tu už tuos – baisiai imančius – lyg ir geresnis?

Kitas argumentas: reikia kovoti. Jeigu tu nekovosi, nebandysi Jų nugalėti, tai Jie vis tiek kovos ir tada Jie tave nugalės. Juk vis tiek kas nors turi būti nugalėtas. Todėl reikia pačiam nelaukti – kovoti ir nugalėti. Nes nugalėti tai gali ir blogieji. Ir tada būtų blogai visiems geresiems. O jūs tai juk ne tokie. Jūs – gerieji. Kai jūs nugalėsite, bus blogai tik blogiesiems. O ir šiaip – egoizmas yra būtina prielaida, o kova yra gamtos ir visuomenės gyvenimo variklis.

Ne taip paprasta atsakyti šitaip bylojantiems. Kaip minėta, labai jau sunku teoriškai atremti jėgos argumentą. Nebent sakytum, kad pati jėga yra nekoks argumentas. Kur prasideda jėga – protas baigiasi. Nėra protingos jėgos. Jėga pati savęs netranscenduoja, o tai reiškia, kad ji savęs nemato, neteoretizuoja ir savęs apriboti negali. Jėgą gali apriboti tik kita jėga. Ir tuomet, kai vienas stipresnis už kitą, anksčiau ar vėliau atsiras du stipresni už tą stiprųjį. O už tuos du – trys ar keturi, drauge stipresni už dvejetą. O tuos keturis nugalės dešimtys, o dešimtis – šimtai. Arba ateis koks nors revolverio išradėjas ir lieps užrašyti ant jo kapo: Dievas sutvėrė žmones, o aš juos sulyginau. O tada kitas ponas išras kulkosvaidį, dar kitas – patranką ir raketas. O tada kiti sugalvos raketas, numušančias raketas, o dar kiti sukurs raketas, kurios numuša tas numušančias raketas, ir raketas, numušančias tas raketas, numušančias tas numušančias raketas. Ar matosi kokia nors perspektyva šitame kelyje? Ar yra čia vietos gyventi?

Ir tada supranti, kokia svarbi ir kokia praktiška yra moralė – kaip puikiausias pasaulio matymo ir interpretavimo būdas.Kaip sistema, kurios dėka tu pamatai, kad tavo santykis su pasauliu ir su kitais žmonėmis iš tiesų yra tavo santykis su savimi. Santykis, kuriame labai daug kas reliatyvu ir kinta, bet jame išaiškėja, kad yra ir tiesiog neišvengiamai absoliučių, nelaipsniuojamų dalykų. Kad yra dalykų, kuriuos tu gali išaiškinti sau tik pats. Ir atvirkščiai, jeigu vis dar manai, kad juos tau turi kažkas išaiškinti, kad tave turi kažkas kažko išmokyti, jeigu tu nežinai ir nesupranti, ko reikia tau pačiam, ir elgiesi taip, kad pasiektum to, ko nori kiti, – vargas tau…

[Degėsys L. Prisiminimų prisiminimai. Jėga ar protas. Vilnius: Alma litera.2010. P.25-29]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code