Apie komizmą

Štai pirmas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Komiškumas gali rastis tik iš to, kas yra griežtai žmogiška. Peizažas gali būti gražus, žavus, pakilus, bereikšmis arba bjaurus, tačiau niekada nebus juokingas. Žinoma, juokiamės iš gyvūno, bet tik todėl, kad jame užčiuopėme žmogišką elgesį ar žmogišką išraišką. Galime juoktis ir iš kepurės, tačiau tokiu atveju juokiamės ne iš veltinio ar šiaudų kuokšto, bet iš formos, kurią jam suteikė žmonės, nes jis įgavo žmogiškojo įnorio formą. Kaip toks svarbus, ir kartu toks paprastas, faktas neatkreipė filosofų dėmesio? Daugelis žmogų apibūdina kaip „gyvūną, kuris moka juoktis”. Lygiai taip pat galima būtų jį apibūdinti kaip gyvūną, kuris kelia juoką, nes jei kokiam nors gyvūnui ar negyvam daiktui tai pavyksta, tai tik dėl jo panašumo į žmogų, dėl jame palikto žmogaus pėdsako ar paskirties, kurią jam suteikė žmogus.

Dabar turime pabrėžti lygiai taip pat dėmesio vertą simptomą – nejautrumą, kuris paprastai lydi juoką. Atrodo, kad komizmas sukrečiantį poveikį gali padaryti tik, taip sakant, krisdamas ant labai ramios ir vientisos sielos paviršiaus. Abejingumas yra natūrali jo aplinka. Didžiausias juoko priešas – emocija. Neteigiu, kad neįmanoma juoktis iš žmogaus, kuris mums kelia užuojautą ar pavyzdžiui, šiltus jausmus: tačiau tokiu atveju būtina kelioms akimirkoms užmiršti tuos jausmus, užgniaužti užuojautą. Gali būti, kad visuomenėje, sudarytoje tik iš protaujančių būtybių, niekas nebeverktų, bet tikriausiai dar būtų juokiamasi; o štai visada jautrios sielos, darniai sutariančios su gyvenimu, kuriame kiekvienas įvykis iššaukia emocinį atgarsį, juoko nepažinotų ir nesuprastų. Pabandykite akimirką domėtis viskuo, kas aplinkui sakoma ir daroma, padedami vaizduotės veikite kartu su tais, kurie veikia, jauskite su tais, kurie jaučia, galiausiai leiskite savo užuojautai sužydėti visu stiprumu: tarsi mostelėję burtininko lazdele pamatysite, kaip lengvi objektai ima sunkėti, o visus daiktus nukloja tamsus šešėlis. Dabar atsitraukite, žiūrėkite į gyvenimą tik kaip abejingas stebėtojas: daugelis dramų išvirs į komediją. Užtenka užsidengti ausis nuo muzikos šokių salėje, kad šokėjai taptų iškart juokingi. Kiek žmogaus veiksmų ištvertų tokį išbandymą? Argi dauguma jų iš rimtų staiga nepavirstų į linksmus, jei juos izoliuotume nuo juos lydinčio jausmo muzikos? Taigi kad išgautų visą savo poveikį, komizmas reikalauja kažko panašaus į trumpalaikį širdies nuskausminimą. Kreipiasi į grynąjį protą.

Ištrauka: Bergson, H. Juokas. Vilnius: Vaga. 2014. P. 16-18