Arvydas Juozaitis ir Imanuelis Kantas

Filosofija besidomintiems gerai žinomi trys pamatiniai Prūsijos mąstytojo Imanuelio Kanto, turinčio ir lietuviškų šaknų, klausimai, kuriuos apjungia ketvirtasis, esminis. Filosofas Arvydas Juozaitis mielai sutiko mums į juos atsakyti.

Ką aš galiu žinoti?

Žinoti aš galiu labai nedaug. Daugiau nujaučiu, ekstrapoliuoju (ir jausmiškai) esamo, turimo žinojimo pagrindu. Nes žinojimas, netgi praeities žinojimas, yra tik pažinimas. O pažinimas yra begalinis. Žinoti galiu tik viena, kaip  kad žinojo Sokratas, t.y. kad „nieko nežinoti“. Tačiau sokratiškas nežinojimas paremtas solidžia žinojimo baze. Tad, uždaras ratas.

O jeigu teisingai atsakyčiau į šį klausimą, atsakyčiau  fenomenologiškai: žinoti galima tik horizontą; horizontas – uždaras ratas, kur bepasisuksi, visur — horizontas.

Ką aš turiu daryti?

Daryti galime tik „kažką“. Konkrečiai darydami mes kalame, pjauname, rašome. Galvojame. Kažin kodėl galvojimo nepavadinsi „darymu“. O būtent galvojimas mane labiausiai domina, stipriausiai įkaitina, daugiausiai žmogiškos energijos sueikvoja. Tad ir nežinodamas, ką darau, – darau.

Ko aš galiu tikėtis?

Geriausiai nesitikėti to, ką numatei, ko lauki. Vis vien išeina ne taip ir ne tai. Tikėtis galima tik vieno – doros. Doro darbo, doro veiksmo, doro siekio pagaliau. Ir doro atsako, reakcijos į mano darbą, veiksmą. Aukščiausias tikėjimo laipsnis toks: kad žmonės supras, jog darau, veikiu doros pagrindu, t.y. vedamas visuotinio moralinio dėsnio žmonijos labui.

Kas yra žmogus?

Tai I. Kanto gudrybės klausimas. Ką jau ką, bet kas yra žmogus kionigsbergo keistuolis žinojo. Sau pačiam žinojo. „Dorovės metafizikos pagrindų“ nebūtų rašęs, jei nežinotų.

Žmogus yra „viskas“. Vien todėl žmogus yra nelygus sau pačiam. Tai vienintelis pasaulio „vienetas“, kuris pranoskta save, išlipa iš visų savęs apibrėžimų, sąvokų, terminų. Žmogus gali išžudyti, sunaikinti visus savo rūšies vienetus. Ir net tada jis bus žmogus.

Arvydas Juozaitis,  2018 metų spalis
Kalbino Živilė Filmanavičiūtė
Foto: Stasys Paškevičius ©