Arvydas Šliogeris…

Skaitant Ramūno Čičelio prisilietimą apėmė ir džiaugsmas, ir liūdesys (FILOSOFAS: TRYS BIOGRAFINIAI BLYKSNIAI).

Džiaugsmas, nes matau kitos kartos žmogų, atradusį ir kone prisiekusį „filotopijai“. Liūdesys, nes 24 metus trukusi mudviejų, dviejų Arvydų, aistringa draugystė reikalauja kažin kokio teksto. Mano teksto. Ar parašysiu jį?

Ką jau ką, bet niekas geriau už mane Šliogerio nepažino. Nėra reikalo klausytis abejonių, esą, „gal dar kas geriau?“ Žinoma, kad pažino visaip, norėjo pažinti, bet geriau – ne. Ir intelektualiai, ir gyvenimu. Lemtis lėmė man.

Būdavo taip. Jis per pušynėlį nusileisdavo iš savojo Viršuliškių būsto į Žvėryną, įsitaisydavo mano virtuvėje arba balkone ir mano diena pražūdavo. Jo apsilankymai vidurdienį truko metų metus. Ir iki Sąjūdžio, ir po Sąjūdžio. Kone kas antrą, trečią dieną.

Draugystė prasidėjo troleibuse, 1982 metais, prie Žaliojo tilto (liudininkas buvo Skirmantas Jankauskas), o baigėsi Karaliaučiuje, 2006 metais (liudininkų buvo daugiau).

Į Rytprūsius jis atvyko su žmona Zita, į mano pirmąjį jubiliejų. Ir tą šviesųjį balandį aš paskutinį kartą pasisodinau jį šalia savęs, greta vairo, ir mudu kaip vėjas aplėkėme Sembos pusiasalį. Tai buvo laimės valandos ir mudviejų gulbės giesmė.

Ko tik nebuvo mūsų nihilizme! Buvo ir mano rašytinis „ultimatumas“ jam, kurį parašiau dar iki Sąjūdžio, netverdamas „Šliogerio egzorcizmų“ Žvėryne. Ir kaip neplyš kantrybė, kur matyta! Jis žudydavo mano darbo valandas savas valandas baigęs. Apie 12.00 nusileis būdavo nuo Viršuliškių kalvų į savo antrus namus, plėš cigaretę po cigaretės ir terorizuos mane ir pasaulį. Paterorizavęs, išsikrovęs ir nurimęs išeis, mano sieloje palikdamas pragarą. Iš pradžių būdavo įdomu, net džiugu (antikomunizmas!), bet… Greitai supratau, kad Šliogeris nepripažįsta valdžių ir santvarkų, nes nepripažįsta pasaulio. Civilizacija jam reiškė mirtį (nors automobilį vis dėlto įsigijo ir išmoko vairuoti). Mirtį naikino ja naudodamasis.

Po to atrado Ž. Bodriarą ir „simuliakrais“ jam tapdavo viskas, prie ko prisiliesdavo žmogus. Atsvara pasaulio Niekiui buvo viena vienintelė – daiktas, šiapusybė/anapusybė/absoliutus transcendentas, po to – esmas. Pagaliau – žiūra.

24-ių metų laiko žirklės davė mums visko! Ir bendrystę šeimomis, ir upėtakių žvejybą Ūloje, Grūtoje, Musėje, Siesartyje, ir grybavimą Merkio miškuose. Davė mūsų draugystė ir lėkimą į Rygą, kai vairavau tėvo automobilį, o kartu mudu medžiojome raudonąjį latvių šaulį Arvydo daktarinės disertacijos labui (trūko vieno nario mokslo mokslinei tarybai). Pagaliau juk būdavo ir vienas kito gimtadieniai, kurių neleisdavome sau praleisti.

Kiek buvo intelekto-įžvalgų? Per akis. Pradedant mano disertacijos oficialiu oponavimu, kai Draugas tapo ir Mokytoju. Ir baigiant jo opusais „Būtis ir pasaulis“, „Daiktas ir menas“, kuriuos jis davė man skaityti dar komunizmo sąlygomis, mašinėle spausdintus, pridurdamas: „Rodau tik tau“. Netrukus sužinodavau, kad rodė ne tik man.

Pagaliau laisvei atėjus, o jam parašius „Alfą ir omegą“ , paleidau savo strėlę į visą jo kūrybą – parašiau pirmą ir paskutinę savo „mokslinę“ recenziją apie Šliogerio filosofiją-filotopiją. (Kn.: Kultūros įkvėpiai, 2001) Toji kalbėjimo-mąstymo tradicija man priminė žaibą – lietuvių filosofijos pradžią ir pabaigą.

O toliau?

Viskas kartojosi, apkarto, viskas reikalavo energetinio budizmo. Ir vis dėlto mudu gelbėjo ir šildė giliausias supratimas, pirmojo suartėjimo blyksnis ir jausmas, jog esame draugai visam savo amžiui.

Mūsų draugystė nutrūko ūmai, Arvydui apsilankius Karaliaučiuje, 2006 metų balandį.
Dar vieną, dar du, dar tris kartus buvau užsukęs pas jį I. Kanto gatvę, Vilniuje, nuskausmindamas neišvengiamą išsiskyrimą. Ir tada – taškas.

Kodėl taškas? Išsisėmė viskas. Ir intelektualinės, ir biografinės bendrystės mistika.
Nepakeliamas man tapo tas žmonių pasaulis, kurį jis atmetė, o kurį aš bandžiau keisti.

O po to…

Tada pamačiau, kad nusisukęs nuo žmonių, jis rado naują išsigelbėjimą – paėmė į rankas fotoaparatą, ėmėsi „filotopiškai fotografuoti“ amžinybę. Ir rašė po nuotraukomis „daiktiškumo“ tekstus. „Filotopija“ virto „fototopija“. „Žiūra“ prarado kontūrus. Budizmas vaizdais atvėso. Jis buvo įsitikinęs, kad rado naują raišką.

Ar galėjai pajuokauti, kad visa tai jau buvę?
Ne. Arvydas Šliogeris juokų ir humoro nepripažino. Iš esmės!

Taip, 2006 metai… Tada nutiko nelauktas, netikėtas įvykis. Nuskambėjo jis kaip pageidavimas, kurį Karaliaučiaus virtuvėje, šalia lango į Luizės parką ištarė jo žmona Zita: „Arvydai, dabar jau laikas tau parašyti knygą apie Arvydą“. Mano bendravardis stovėjo šalia ir linkčiojo.

Knygos neparašysiu, nors galėčiau.

„Filotopijos“ labui reikia patylėti.

Arvydas Juozaitis
2023-12-16

Foto: viršutinė nuotrauka yra asociatyvi portalo iliustracija [Harli Marten / Unsplash], kitos dvi yra iš Arvydo Juozaičio asmeninio archyvo, unikalios, KARALIAUČIUJE darytos, 2006, „Prie lentos“ – I.Kanto universitete, 2006 m. balandis.