Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija

kafka

Franzas Kafka – rašytojas kaip filosofas. Jis nerašė filosofijos traktatų, tačiau jo tekstai provokuoja ir inicijuoja filosofines interpretacijas.

Blanchot: Kafka ir „neliteratūrinė tiesa“. Literatūra kaip apgaulė. Blanchot taip pat kaip ir Kristeva, kuri rašė apie Proustą, rėmėsi Kafka‘os biografija, tačiau kitaip.

Maurice‘o Blanchot knyga „Nuo Kafka‘os Kafka‘os link“. Mąsto apie literatūros prigimtį. Blanchot remiasi Hegeliu, mąsto apie literatūros bepamatiškumą, nepagrįstumą. Literatūra – niekis. Bet iš čia ir kyla jos galia. Kol rašytojas nerašo, tol jis yra niekis. Blanchot cituoja Hegelį, kuris sakė, kad niekio įveikimas yra pats rašymo veiksmas, nemąstant apie sąlygas, nei apie pradžią, nei apie priemones, nei apie rezultatą. Kai gimsta kūrinys, gimsta ir rašytojas. Rašytojas sutampa su savo knyga. Literatūra, Blanchot nuomone, yra rašytojo veiksmas, literatūrinis žaidimas, kuris nieko nesako nei apie tiesą, nei apie moralę. Rašytojas dalyvauja savo paties apgaulėje. Rašydamas jis bando įveikti niekį, bet kai tik kūrinys yra sukuriamas, jis pats jau pasmerktas išnykti.

Žodis naikina daiktą, teigia Blanchot. Žodžiai sukuria distanciją ir su daiktais, ir su pačiu kalbančiu žmogumi.

Kafkos kūryba „sunki“ – prasmės dalis sutampa su jos nebuvimo atskleidimu.

Blanchot interpretuodamas Kafka‘ą remiasi jo dienoraščiais ir juos išleidusio Maxo Brodo komentarais.

Kafka norėjo slapta sunaikinti savo literatūrinius kūrinius. Paradoksalu, nes tai atskleidžia dienoraščiai, užrašai sau. Vieša paslaptis. Dviprasmybė – siekimas išsaugoti paslaptį ir tuo pačiu jos atskleidimas.

Jo kuriama visata ir uždara, ir begalinė. Beįstatymiškumo ir kaltės persmelkta visata. Mirusio Dievo galia ir vieta.

Blanchot pamatine žmogaus nerimo priežastimi laiko baimę, kad nebūties nėra, kad tai, kas mums atrodo nebūtis yra būtis. Mes tikimės gyventi, bet bandome išsigelbėti mirtimi. Mirtis valdo mus, bet ji gąsdina mus savo negalimybe. Neužbaigtas egzistavimas. Absoliutus neapibrėžtumas. Mes uždaryti ir beviltiškai ieškome išėjimo. Tai atsiskleidžia Kafkos kūryboje.

Literatūra suobjektina skausmą ir sukuria iš skausmo objektą.

Anot Blanchot, Kafka ne rašė, ne kūrė literatūrą kaip literatūrą, o gelbėjosi literatūra. Dienoraštyje Kafka aprašo, kai jam teko rūpintis tėvo reikalais ir jis 15 dienų negalėjo rašyti, tada norėjo nusižudyti. Kafka gyveno tik tada, kai rašė. Tik rašant jo gyvenimas paties akyse įgaudavo prasmę.

Literatūra ne išreiškia skausmą, bet suteikia jam žodžių materialumą.

Viena vertus, kafka rašydamas Procesą ar Nuosprendį, ar Metamorfozę, pasakoja apie būtybes, kurių istorija priklauso tik jiems patiems. Tačiau, kita vertus, Blanchot manymu, jis kuria pasakojimą ir kaip savo paties istoriją, kuri priklauso tik jam pačiam. Tarsi toldamas pats nuo savęs jis darosi vis labiau esantis. Literatūra rašytojo viduje nustato tam tikrą distanciją. Taip „aš“ tampa „jis“. Anot Blanchot, todėl Kafka‘os apsakymai yra mitai, prasimanymai, toli nuo realybės ir galimybės. Distancija atsiranda dėl rašytojo negalėjimo atpažinti save tame, ką sukūrė. Kalba tampa galima tik todėl, kad ji siekia tapti negalima. Ištarta frazė šaukiasi kitos frazės. Sustoti neįmanoma. Vis daugiau ir daugiau žodžių. Žodžių savižudybė. Rašyti – tai rizikuoti savo paties egzistencija, sako Blanchot. Kita vertus, rašytojas savo rašymu įrodo ne tik literatūros negalimybę, ne tik griuvimą, bet ir amžinumą ir gėrį. Ši rašymo dviprasmybė įtraukia ir gelbsti. Ypač tuos, kurie rašo iš nevilties, kaip Kafka.

Kafka‘os ir Kierkegaard‘o nesėkmingi vedybų projektai.

Kodėl Kafka niekada negebėjo vesti?

Kafkai tai jo tėvo – galingo žmogaus, jau užimta teritorija. Jis jatėsi niekada nesugebėsiantis būti toks sutuoktinis kaip buvo jo tėvas. Kafka labai gerbė vedybas, tokiu būdu prisiimtą atsakomybę.

Descartes‘as, Spinoza, Hume‘as, Kantas taip pat niekada nevedė. Jie pasirinko viengungišką gyvenimo būdą. O Kafka‘os ir Kierkegaard‘o atveju simboliškas pats vedybinio gyvenimo ilgesys. Ženklas – nutrauktos sužadėtuvės. Kafka su viena sužadėtine nutraukia jas net 2 kartus. Kierkegaard‘as taip pat kėlė klausimą: „Ar galima pakartoti nelaimingą meilę taip, kad ji baigtųsi laimingai?“ tačiau pakartoti nespėjo, nes Regina ištekėjo už kito. Kodėl Kafka‘i nepavyko vesti, nors labai to troško? Blanchot atsako: labiau nei vesti Kafka troško rašyti. Kafka pasirinko vienatvę, nes tik taip galėjo atsiduoti literatūrai.

Deleuze‘as, Guattari: Kafka kaip rašymo mašina. Rizoma.

Deleuze‘as ir Guattari išleidžia 1975 m. knygą „Kafka: mažosios literatūros link“.

Deleuze‘o ir Guattari metodai – šizoanalizė; „rizoma“. Rizomos sąvoką „pasiskolino“ iš botanikos. Įprastą Vakarų mąstymui minties struktūrą Deleuze‘as ir Guattari prilygina medžiui su šaknimis. Tokia mąstymo struktūra yra hierarchinė. O rizoma yra nehierarchiška ir horizontali, ji dauginasi ūgliais, kurie negali būti sujungti į vientisą struktūrą. Rizoma  kuria atsišakojimus ir tinklus, kuriuose kiekvienas elementas visiškai atsitiktine, nereguliuojama tvarka gali būti susietas su kitais elementais.

Kafkos laiškus Deleuze‘as ir Guattari interpretuoja ne kaip privačią korespondenciją, o kaip smulkųjį žanrą. Pagal hierarchiją antrąja svarbia Kafka‘os – rašymo mašinos dalimi jie nurodo noveles, o trečiąja dalimi – romanus. Novelių ir romanų skirtumas tas, kad novelėse kartojasi tapsmo gyvūnu motyvas, romanuose jis neplėtojamas.

Deleuze‘as ir Guattari sako, kad pačiuose literatūros kūriniuose galima rasti įvairiausių tipų mašinų.

Celibato mašina gamina intensyvų šizofrenišką patyrimą. Kafka tokią, pasak jų sukūrė veikale „Pataisos darbų kolonija“. Jis parodė, kaip bausmė lemia nuosprendį ir taisylę, kuri buvo pažeista. Bausmė tampa kerštu.

„Rašytojas nėra rašytojas žmogus, – sako Deleuze‘as ir Guattari, – jis yra mašina žmogus ir žmogus kaip eksperimentas.“

Deleuze‘as ir Guattari knygoje Anti-Oidipas oponavo psichoanalizei. Pasąmonė nieko nereprezentuoja, joje nėra jokių užslėptų ar iškreiptų norų, kuriuos reikėtų interpretuoti.

Pasąmonė kuria ir tai reikia surašyti. Sapnai yra keisti vaizdai, įvykiai ar žodžiai, žmonės dažnai užsikerta kalbėdami ar rašydami, tačiau šie simptomai neturi pasąmoninės reikšmės. Jie tiesiog yra. Troškimas ir troškimo mašina Deleuze‘as, Guattari yra svarbesni.

Kafka‘os Laiškas tėvui

Laiškas struktūriškai skyla į tris dalis.

I-oje dalyje Kafka bando atsakyti tėvui į klausimą, kodėl jis bijo tėvo. Jis bijo žodžiu pasakyti, todėl rašo. Jis sako: „Tu visai nekaltas dėl mudviejų susvetimėjimo. Tačiau toks pat nekaltas esu ir aš.“ Jie tiesiog yra skirtingi.

II-oje dalyje Kafka išdėsto savo požiūrį į susvetimėjimo kilmę. Jis primena istoriją, kai buvo mažas ir už verkšlenimą, kad nori gerti, buvo išneštas iš lovos naktį į lauką ir ten paliktas. Jis prisimena tą siaubą. Ši laiško dalis neigia I-ąją laiško dalį. Atsiskleidžia neišsakyti sūnaus kaltinimai. Tėvas buvo kaltas. Pasak Kafkos, jam pasaulis pasidalino į 3 dalis: vienoje gyveno jis, vergas, privalantis laikytis įstatymų, kurie jam vienam sugalvoti; antrame pasaulyje gyveno tėvas, įsakinėjantis ir vis pykstantis, kad įsakymai nevykdomi; trečiame pasaulyje laimingai gyveno visi kiti žmonės, nei įsakinėjantys, nei privalantys klausyti. Tėvas kaltas ir dėl to, kad priverčia sūnų jaustis kaltu. Maxas Brodo pastebi, kad Kafka pats žinojo, jog niekas šiame laiške nėra teisinga ir kad Oidipo kompleksas čia nieko nepaaiškina. Mylimas tėvas yra nekenčiamas, apkaltinamas ir paskelbiamas kaltu.

III-oje dalyje Kafka kalba tėvo vardu: „tu įrodei tris dalykus: pirma, kad esi nekaltas, antra, kad aš esu kaltas, ir tečia, kad būdamas neapsakomai didžiadvasis, esi pasiryžęs ne tik man viską atleisti, bet ir – o tai sykiu ir daugiau, ir mažiau – įrodyti, ir net pats patikėti, jog aš, nors tai ir prieštarauja teisybei, irgi esu nekaltas“. Bendras tėvo ir sūnaus nekaltumas, Deleuze‘o ir Guattari manymu, veda į paklusimo bendrajai dominuojančiai tvarkai būtinybę. Tėvas verčia sūnų paklusti, nes jis pats paklūsta tokiai tvarkai. Tėvo tvarka – tai žydų, emigravusių iš kaimo į didžiuosius miestus, tokius kaip Praha, pasaulis. Ne Oidipas sukelia neurozę; neurozė – tai yra troškimas. Kafka‘os laiške kuriamas Oidipas yra deteritorizuotas, t.y. pakeitęs teritoriją. Siauras šeimos pasaulio trikampis – tėvas, sūnus, motina, persikelia į platesnį pasaulį.

Triada Kafkos kūryboje. Kafkos kūryboje triadą atrandame ir romane Procesas: dėdė – teisininkas – Blokas.

Triada įgauna ir geopolitinį aspektą: vokiečiai – čekai – žydai. Atspindi Kafkos norą pabėgti nuo priespaudos apskritai. Didžiausia tėvo kaltė, kad jis išdavė iš kaimo kilusių Čekijos žydų šaknis. Deleuze‘o, Guattari terminas „mažoji literatūra“. Tarsi literatūra būtų „mažumų literatūra“.

Kafka nebuvo nei vokietis, nei čekas, o rašė vokiškai. Toks mažumų rašytojas įgauna galimybę išreikšti kitokią sąmonę ir kitokį jautrumą. Kafka tapo svetimšaliu santykyje su savo paties kalba. Jis sąmoningai nužudo visas metaforas ir simboliką. Jas pakeičia blaivumu ir perdėtu realizmu. Vietoj metaforos pasirinko metamorfozę, kuri yra priešinga metaforai.

Kafka‘os Laiškai Felicijai. Kafkos baimė santuokai ir šeimai. Kafkai nereikėjo moters mūzos, darbų įkvėpėjos. Jam nereikėjo moters motinos, saugončios jo nuo negandų.

Feliciją Kafka sutiko tik kartą. Jo laiškai jai yra perpildyti sukurtos neįmanobybės jiems susitikti. Jis verčia merginą rašyti jam per dieną du sykius. Dominuojančia emocija tampa ne kaltė (kaip Laiške tėvui), o baimė. Baimė, kad tai, ką jis kuria laiškuose, gali tapti realybe ir jis privalės paklusti savo šeimos ir Felicijos teismui.

Kafka‘os romanai Procesas ir Pilis, Deleuze‘o ir Guattari nuomone, yra jo Laiško tėvui ir laiškų Felicijai padarinys.

Kafka‘os novelės. Novelėse pabėgama metamorfozės būdu – tampant gyvūnu. Iš situacijos galima pabėgti tampant tarkim vabalu, bite, šunimi, beždžione. Vabalu pavirtęs sūnus Kafka‘os apsakyme Metamorfozė niekada nebegalės kaltinti tėvo nei raštu, nei žodžiu.

Derrida: įstatymas ir literatūra. Derrida analizuoja Kafkos romano Procesas ištrauką „Prieš įstatymą“.

Teksto „Prieš įstatymą“ egzistencialisto interpretacija. Tai istorija apie sodietį, kuris atėjęs prie Įstatymo vartų, prašosi durininko įleidžiamas. Durininkas sako jam, kad dabar negali jo įleisti, bet nesako, jog neįleis jo apskritai. Sodietis klausia, ar gali ateiti vėliau ir gauna atsakymą „galbūt“. Sodietis laukia metų metus atsisėdęs ant suolelio prie vartų. Kodėl sodietis nežengė pro vartus? Ko jis bijojo? Kas gali sulaikyti nuo žingsnio pro mums skirtus vartus? Nežinomybės baimė? Nenoras žengti? Sodiečio gyvenimas buvo pripildytas laukimo. Jis nejuto savyje nei šleikštulio, nei absurdo, nei tuštumos jausmo, kaip Sartre‘o, Camus veikėjai. Kodėl sodiečio gyvenimas atrodo nevykęs? Todėl, kad tuščiai viliasi.

Teksto „Prieš įstatymą“ dekonstrukcionisto interpretacija. Paralelė tarp įstatymo ir literatūros. Derrida parodo literatūros išskirtinumą. Jos neredukuoja nei į filosofinį, nei į mokslinį tekstą. Derrida taip pat papasakoja situaciją, kaip jam pačiam buvo tekę atsidurti „prieš įstatymą“. Tai įvyko Prahoje – jam buvo inkriminuotas narkotikų gabenimas. Oro uoste jis buvo suimtas. Jis net tardymo metu yra prasitaręs, kad atvyko į Prahą dėl to, kad galėtų sekti Kafka‘os pėdsakais. Šią situaciją išgyveno kaip literatūrinį patyrimą. Tardytojo pasakymas, kad „taip sako visi narkotikų gabentojai“, kad nėra matę narkotikų iki to momento, kai jie aptinkami, išprovuokoja prisiminti Proceso kunigo pasakymą, kad „taip visados kalba kaltieji“.

Derrida ieško paralelių su įstatymo samprata Kanto Praktinio proto kritikoje ir Freudo analizėje Totemas ir tabu.

Derrida akcentuoja, kad durininko draudimas iš esmės nereiškia draudimo, o yra tik atidėjimas laiko požiūriu. Durininkas nesako „negalima“, jis sako „tiktai ne dabar“. Tokiu būdu durininkas kaip tik ragina sodieti pabandyti įeiti vidun. Šie vartai žymi ribą, kurie nėra jokia išorinė kliūtis ar barjeras. Įstatymas reiškia ne tik draudimą, bet ir tai, kad jis pats yra draudžiama erdvė. Atsidūręs prieš įstatymą žmogus (sodietis) gauna laisvę apsispręsti. Už šio durininko sodiečio laukia dar begalė kitų durininkų ir vartų, tai nurodo išėjimą į begalybę. Ir visi jie progresine tvarka galingesni ir vis daugiau draudžiantys.

Derrida besiremdamas Kantu, sako, kad nieko nedrausdamas durininkas saugo ne visus varus ir ne visas duris, o tik šiuos vienus vartus. Kantas manęs, kad įstatymas visada nurodo universalumą. Tačiau durininkas teigia sodiečiui priešingai, jog šie vartai yra specialiai skirti, nulemti tik jam.

Derrida‘os teksto „Prieš įstatymą“ apibendrinimai. Pamatinė Derrida mintis – tekstas ir yra vartai. Jis kalba apie teksto neperskaitomumą, neįmanomybę priartėti prie teksto tikrosios prasmės. Skaityti tekstą – tai visada likti prieš įstatymo vartus. Likti prieš, reiškia likti anapus. Sodietis nesuvokė, kad įėjimas singuliarus ir unikalus. Jo manymu, jis turėjo būti atviras visiems. „Jis turėjo sunkumų su literatūra“, – sako Derrida. Ar literatūra, skirtingai nei filosofija, yra atvira paslapčiai ir nežinomybei? Pats Derrida mąsto paradoksaliai. Teksto „Prieš įstatymą“ interpretacijoje jis supriešina literatūrą su filosofija, kai kituose savo veikaluose tarp jų atranda sąlyčio taškus.

Derrida sakytų: autorius ne visada rašo skatinamas troškimo būti suprastas, nes taip pat yra ir paradoksalus troškimas likti nesuprastam.

 

Parengta pagal pagal Jūratės Baranovos paskaitas ir mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code