Rizomos konceptas Kafkos fenomene

meta (1)

Pradėjus rašyti apie Kafkos fenomeną, prisiminiau, kai mokykloje literatūros mokytoja mums skaitė ištrauką iš Kafkos „„Metamorfozės““.   Skaitė taip vaizdžiai, kad apėmė nepaaiškinamas baugulis, tarsi žiūrint siurealistinį siaubo filmą. Rodos prieš akis regėjau, kaip Gregoras Zamza palaipsniui tampa vabalu: nejudriu, sunkiu, cypiančiu, šarvais apsitraukiančiu gyviu, nevikriai slenkančiu, ropinėjančiu, besigrabaliojančiu savais čiuptuvais. Žmonės bijodami būti įskaudinti, nuvilti artimuosius, užsideda šarvus-kaukes, tikėdamiesi, kad jie apsaugos. Šiame kūrinyje, mano supratimu, galime įžvelgti Kafkos darbo patirties draudimų bendrovėse išgyvenimus: nepriimtiną darbo grafiką, po kurio jam nelikdavo nei jėgų, nei laiko rašyti. Jo kūrinio pagrindinis veikėjas – Zamza buvo komivojažierius, dirbantis, taip pat kaip autorius, duoninį darbą, kurio uždarbio pakakdavo šeimos sąskaitoms apmokėti. Zamzavirsdamas vabalu išgyveno pragariškas kančias: praradęs pusiausvyrą, susitrenkdavo tai galvą, tai vieną iš daugelio kojyčių; traiškomas mėtomais tėvo obuoliais, kentė skausmus. Pats Kafka sirgo tuberkulioze. Manau, jo liga, gyvenimo realybės traumos atsispindi kūryboje. Priešingai, nei herojaus šeima, Kafkos sesuo Otelija jam labai padėjo. „Metamorfozėse“ aptinku taip pat socialinio spaudimo aspektą: žmogus – atsisakantis dirbti, palaipsniui virsta parazituojančiu gyviu, našta namiškiams, gimdančią neapykantą.”

Iš atminties iškyla ir kita – šypseną sukėlusi situacija, nutikusi viename mažame Vilniaus antikvariniame knygynėlyje, man panorus įsigyti Kafkos knygelę „Laiškas tėvui“ („Brief an den Vater“,1919 m.). Jau atsiskaitant už atsitiktinai surastą lobį, solidaus amžiaus keistokas parduotuvės šeimininkas nejučia pratrūko: koks Kafka neva buvo ligonis ir kaip įmanoma rašyti štai tokius dalykus, kai pats jis kaip sūnus, anot jo, nebuvo šventas. Ir čia man norisi paskaityti šiam žmogui, kuris veikiausiai taip pat esti tėvu, tumputę ištrauką iš knygelės, kurią pas jį įsigijau: „Mylimiausias Tėve,“ – rašo Kafka, – „(…) Tiesiogiai prisimenu tiktai vieną nutikimą iš savo pirmųjų metų. Galbūt ir Tu jį dar prisimeni. Vieną naktį vis inkščiau ir prašiau gerti, žinoma, ne todėl, kad mane troškulys kamavo, o greičiausiai iš dalies norėdamas paerzinti, iš dalies – pramogos geisdamas. Kelis kartus griežtai pagrūmojęs ir nieko nelaimėjęs, Tu paėmei mane iš lovos, išnešei į Pavličę ir palikai ten valandžiukę vieną ir vienmarškinį stovėti už užrakintų durų. Nenoriu sakyti, kad tai buvo neteisinga, galbūt tąsyk ir tikrai niekaip kitaip neįmanoma buvo atkurti naktinės rimties, tačiau noriu šiuo nutikimu nusakyti Tavąsias auklėjimo priemones ir jų poveikį man. Nuo to karto paskui jau, žinia, buvau klusnus, bet patyriau vidinę skriaudą. Mano prigimtis taip niekados ir neįstengė įžvelgti deramo ryšio, siejančio man savaime suprantamą beprasmišką prašymą gerti ir nepaprastą siaubą, patirtą, kai buvau išneštas gatvėn. Ne vieneri metai praėjo, o mane vis kamavo skausmingas vaizdinys, kad milžiniškas vyras, mano tėvas, paskutinioji instancija, mažne be jokios priežasties gali ateiti ir išnešti mane iš lovos į Pavličę ir kad aš jam, vadinasi, esu toks nieko vertas.“ [Kafka F. Laiškas tėvui. Vilnius: Vyturys. 1997. P.28, 29]

Kafkos santykiai su išoriniu pasauliu buvo komplikuoti. Jis Išgyveno stiprius vidinius prieštaravimus: buvo vokiškai kalbantis ir rašantis Prahos žydas, likęs be žydiškų šaknų. Vienatvės troškimas ir tėvo – energingo, atkaklaus ir valdingo žmogaus autoritetas baidė jį nuo vedybų. Dukart buvo susižadėjęs su Felicija Bauer ir dukart nutraukęs santykius. Jo tėvas – pirklys, norėjo, kad sūnus padarytų karjerą. Jis niekino sūnaus kūrybą ir džiaugėsi jo teisės studijomis. Tačiau Kafka negebėjo pateisinti tėvo lūkesčių, nes galėjo gyventi tik rašydamas, išliedamas savo regėjimus, spontaniškus vaizdinius popieriaus lape. Tėvo beribis pasitikėjimas savimi kliudė jo sielą. Savo nepilnavertiškumo jausmą pateisino kaip tėvo beširdiškumo, pašaipumo, nesupratingumo pasekmę, kurią išreiškė savo laiške, kuris taip ir liko neišsiųstas.

Tačiau filosofija yra kūrybiška ir net revoliucinė iš prigimties, todėl verta susipažinti ir su kitokiu požiūriu į šį keistą ir liūdną, mano manymu, rašytoją. „Jis yra autorius, kuris juokiasi giliu juoku, a joie de virve,“ – teigė Deleuze`as ir Guattari.

Filosofija yra visuomet konceptų išgalvojimas, anot Deleuze‘o: „atlieka visada labai aktualią funkciją – kuria konceptus“ ir niekas kitas už ją šito padaryti negali. (Deleuze Gilles. Derybos. Vilnius; baltos lankos, 2012. P. 213) Deleuze‘as rizomos sąvoką „pasiskolina“ iš botanikos mokslo. Hierarchinę Vakarų mąstymo minties struktūrą kartu su Guattari prilygina medžiui su šaknimis. Rizoma, priešingai, yra horizontali, dauginasi ūgliais, kurie negali būti sujungti į vientisą struktūrą. Ji kuria tinklus, kuriuose kiekvienas elementas gali būti susietas su kitais atsitiktine ir nereguliuojama tvarka. [Pagal J. Baranovos mokslinę monografiją „Filosofija ir literatūra/ priešpriešos, paralelės, sankirtos“]

Rizomą Deleuze‘as priešpstato medžiams. Medžiai, tai veikiau šakojimosi procesai ir laikinos ribos, akimirkai sustabdančios rizomą ir jos transformaciją, rašo jis. Nėra jokių universalijų, yra vien tik paskirybės. (Deleuze Gilles. Derybos. Vilnius; baltos lankos, 2012. P. 229)

Šizoanalizės metodą, kurį priešina klasikinei oidipinei psichoanalizei, Deleuze‘as su Guattari pritaiko Kafkos fenomenui apmąstyti. Kafkos kūrinius jie traktuoja kaip rizomą, praradusią hierarchinę tvarką, užbaigtumą. Jie Kafkos laiškus prilygina voro nuregztiems tinklams ir priskiria juos smulkiajam literatūros žanrui. Kafkos rašytas „Laiškas tėvui“ tapo literatūros kūriniu, kuriame jo mylimasis tėvas yra nekenčiamas, apkaltinamas, paskelbiamas kaltu. „Mylimiausias Tėve,“ – rašo Kafka, – „(…) tu visą gyvenimą sunkiai dirbai, viską aukojai savo vaikams, ir pirmiausia – man, todėl aš „varčiausi kaip inkstas taukuose“, turėjau visišką laisvę mokytis to, kas tik patiko, man nereikėjo rūpintis maistu, taigi apskritai nepatyriau rūpesčių; už tai Tu nereikalavai dėkingumo, „vaikų dėkingumas“ Tau žinomas, bet vis dėlto vyleisi bent šiokio tokio prielankumo, bent kokio užuojautos ženklo; o aš visą laiką stengiausi nuo Tavęs pasprukti, nulįsti į savo kambarį, į knygas, į beprotiškas idėjas, pas pakvaišusius draugus; atvirai su Tavimi niekados nesikalbėjau, į šventyklą su Tavimi nevaikščiojau, Francensbade Tavęs niekados nelankiau ir apskritai šeimos gyvenimu niekados nesirūpinau, kontora ir kitais Tavo reikalais nesidomėjau, užkroviau Tau ant pečių fabriką, o paskui Tave palikau, (…) dėl Tavęs nė piršto nepakrutinau (net bilieto į teatrą nesu Tau nė karto padovanojęs), o dėl draugų galiu kažin ką padaryti. Sutraukus daiktan Tavo nuomonę apie mane, išeitų, kad Tu man prikiši, teisybė, ne stačiai kokį nepadorumą ar piktybę (išskyrus galbūt mano paskutiniuosius vedybinius planus), bet vis dėlto – šaltumą, svetimumą, nedėkingumą. Ir prikiši taip, lyg čia būtų mano kaltė, lyg aš, sakysim, būčiau galėjęs viską pertvarkyti, o Tu nė truputėlio nebūtum kaltas, nebent tuo, kad buvai man pernelyg geras.“ [Kafka F. Laiškas tėvui. Vilnius: Vyturys. 1997. P.23,24] Deleuze‘as ir Guattari teigia, jog Kafkai rūpi rasti kelią, kur tėvas negalėtų jo pasiekti. Tėvas tarsi verčia Kafką paklusti. Ir jo laiške kuriamas Oidipas yra pakeitęs teritoriją, šeimos santykiai persikelia į platesnį pasaulį. Sūnaus troškimas liudija jo norą pabėgti ne nuo tėvo, o nuo priespaudos apskritai. Deleuze‘as ir Guattari atranda dar daugiau – politinius, socialinius teritoriją pakeitusio žmogaus troškimo aspektus. Romane „Procesas“ Kafka daug triukšmo sukelia dėl absurdo: taisyklių, hierarchijos, valdininkų luomų, biurokratijos. Jo literatūrą Deleuze‘as ir Guattari pavadina „mažąja literatūra“, tarsi mažumų literatūra. Kafka, būdamas žydu, rašė juk vokiškai. Šitaip, anotDeleuze‘o ir Guattari, Kafkai pavyksta išreikšti kitokią sąmonę ir kitokį jautrumą. Jis ne įsitvirtina teritorijoje, o būtent pakeičia ją. Vietoje metaforų renkasi metamorfozę – kuria savo paties kalbą, o klausimus: ar myliu savo paties tėvą? ar galiu vesti? – paverčia be kaltės prieskonio. „Demoniškos nekaltybės“ aspektas, anot Deleuze‘o ir Guattari, slepia pavojų – spąstus, glūdinčius perėjime pačioje rizomoje, užveriančius pabėgimo vartus, užblokuojančius patį urvą. Kafka kūryboje bėga metamorfozės būdu – virsta gyvūnu, kad ir vabalu. Vabalu pavirtęs sūnus praranda žmogaus balsą – jis nebegali nei kaltinti kažko, nei gintis. (Baranova J. Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos // Franzas Kafka ir prancūzų postmodernistinė filosofija. V.: Tyto alba, p. 221-243) Kita vertus, patį žodį „Kafką“ japonai iš čekų kalbos verčia, kaip „varną“. Išties šis žodis žymi kitą paukštį – „kuosą“. Ir Kafka, tarsi žvitri, vikri kuosa, skelbia tai, kas yra istoriška, politiška ir socialu iki šių dienų.

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

 

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code