Tarp nuobodulio ir kančios

Naujųjų metų išvakarėse gavau sveikinimą. Skaitau: „Sveikinu tave labai su visais tais dalykais, kuriuos mirtingieji vertina ir kurie nemirtingiesiems kelia nuobodulį. Bėda, kad nemirtingųjų nėra, o nuobodulys forever.“ Skaitau ir įsivaizduoju, kaip bičiulis vienas sėdi savo kambaryje, kaip užrašo kompiuteryje žodžius „nuobodulys forever“. Nuobodulys ima grėsmingai augti, didėti, tampa panašus į didžiulį Magritte‘o obuolį, užpildantį visą jo kambarį. Naujieji metai žingsnis po žingsnio grėsmingai artinasi. Nei laukiami, nei prašomi griūva visiems ant galvos, net tiems, kurie nei turi ūpo, nei žino, kaip juos „teisingai‘ atšvęsti. O visos masinės informacinės priemonės vienu balsu teigia, kad privalu būti visiems labai linksmiems ir labai laimingiems. Nes vyksta kažkas labai ypatingo. Kas gi tokio ypatingo nutinka, kai paskutinę metų dieną laikrodis išmuša dvylika? Kai kuriems žmonėms, ypač jauniems, gali atrodyti, kad jie dar vienu žingsniu priartėjo prie išsvajotos ateities – kaip prie Pažadėtosios žemės. Kiti žmonės (…) jau yra pajėgūs suvokti, kad dar vienu žingsneliu priartėjo prie – neaišku, ar Pažadėtosios, bet neišvengiamai būsiančios – amžinybės. Tarsi tie laikrodžio dūžiai testuotų iliuzijų tvermę. Tarsi padalintų žmoniją į dvi dalis: iliuzijomis tikinčius ir jau jomis nebetinkinčius. Kurioje pusėje būti geriau? Traumuojančios tiesos ar guodžiančios saviapgaulės? Pirmas impulsas buvo staiga atsakyti bičiuliui. Parašyti: „Nepaisant to, kad žmogaus egzistenciją smelkia nuobodulys, čia būti vis vien kiek linksmiau nei nuobodžioje amžinybėje.“ Laiku susistabdžiau. Supratau, kad metafizinis mano optimizmas ne visai tinkamas. Noriu atseit pabrėžti laikinosios mūsų egzistencijos pranašumą prieš amžinąją, bet amžinosios taip pat tarsi ir neneigiu. Bet teigiu, kad ji nuobodi. Verčiau nesapalioti apie dalykus, kurių neišmanau. Gal toje amžinybėje, jeigu ji išsipildys, bus visai ne taip jau ir nuobodu? O gal spirgėsiu katile taip, kad apie nuobodulį svajosiu kaip apie prarastą rojų? Kantas mokė spręsti apie dalykus tik pagal proto galimybes. Esu prisiekusi kantininkė.

Bandau priartėti prie klausimo iš kitos perspektyvos. Į atmintį atplaukia pesimistiniai Arthuro Schopenhauerio tonai.

Schopenhaueris nesvarstė apie amžinybę, jam ji nerūpėjo. Jis domėjosi čia ir dabar besireiškiančia gyvenimo realybe kaip neišvengiama kančia. Savo skaitytojus Schopenhaueris tikino, kad žmogus yra nepajėgus nusikratyti pamatinės gyvenimo kančios. Kančia tik keičia savo pavidalą. Ji gali iškilti kaip aistringa meilė, kaip pavydas, kaip garbės, pinigų troškimas ir t.t. Juo stipresnė valia gena individą siekti efemerinio tikslo, tuo didesnė jį ištinka kančia jo nepasiekus. Kita vertus, juo labiau sieki tikslo – tuo labiau jis nutolsta. Nėra tokio troškimo, kurį realizavus valia pasakytų sau „jau gana“. Net pasiekusi didžiausią triumfą, kitą rytą ji vėl gena pasmerktąjį aklai stumtis į priekį ir siekti ko kito. Valia nepasotinama ir raji. Ji amžina, kaip ir iš jos kylanti individo kančia. O ką jei žmogus nieko labai stipriai nesiekia, jeigu jo valia priblėsusi, o troškimai tampa lengvai patenkinami? Tada kančia, kaip aštrus skausmas, nurimsta, bet visai neišnyksta, tik įgyja kitą pavidalą. Individą apninka baisi tuštuma ir nuobodulys. Jo paties egzistencija, sako Schopenhaueris, jam tampa nepakeliama našta. Kas geriau – nuobodulys ar aštrus skausmas? Pasirinkimas nėra labai didelis. Gal vis dėlto geriau aštrus skausmas? Man asmeniškai tai geriau pažįstama kančios forma. Taip kentėdama jautiesi tarsi būtum kokia plekšnė, skrudinama ant žarijų. Kartais ši kančia lokalizuojasi kokioje nors vienoje vietoje, dažnai – kairėje, kažkur tarp šonkaulių. Atrodo, tarsi skaudėtų širdį, o skauda, kaip Schopenhaueris pasakytų, valią. Vaikystėje, pasakoja mane prisimenantys, jei sugalvodavau, kad noriu saldainių ar kokio kito daikto, o tėvai man nenupirkdavę, aš visą kelią iki namų, kokį kilometrą, grįždavau rėkdama. Tikra Schopenhauerio voliuntarizmo herojė. Giminės stebisi – kaip ši baisi mergaitė užaugusi šitaip pasikeitė. Nepasikeičiau – pasikeitė valios objektai. Jie tampa nematomi, kitiems neatpažįstami. Aštrų skausmą esu linkusi išgyventi absoliučioje vienatvėje ir tyloje. Ten jam ir vieta. Taip geriau galima suvokti metafizinę kančios prigimtį. Mano minėtą bičiulį smelkia tuštuma ir nuobodulys. Kuris iš mūsų šiuo atveju yra labiau gyvenimo pamalonintas? Schopenhaueris atsakytų: abu vienodai, kaip ir visi kiti pasaulio individai, esame nuskriausti. Nuobodulys, jo manymu, nėra mažesnis blogis nei aštri kančia. Jis žmogaus veide įspaudžia tikrą neviltį. „tai nuobodulys lemia, kad žmonės, būtybės, taip  mažai mylinčios viena kitą, – vis dėlto labai ieško vienas kito, ir šitaip nuobodulys tampa bendravimo šaltiniu“, – sako didysis vokiečių mizantropas. Bijau, kad sutikti Naujuosius metus medituojant ties Schopenhaueriu nėra pats geriausias pasirinkimas. Savo profesinę karjerą pradėjau parašiusi disertaciją apie amerikiečių pragmatiką ir optimistą Williamą James‘ą. O jis Schopenhauerio svarstymus prilygino pakliuvusių į spąstus žiurkių cypimui. James‘as ragino pasirinkti optimizmą kaip hipotezę ir juo labai patikėti. Tada jisai išsipildysiąs. Nes antraip nėra jokios kitos galimybės optimizmui apskritai pasaulyje atsirasti. Tik per mūsų valią jam apsispręsti. Man labai įsiminė jo pasiūlyta alegorija. James‘as individo situaciją pasaulyje prilygina žmogaus, pasiklydusio kalnuose ir atsidūrusio ties bedugne. Išeitys iš situacijos tėra dvi: jeigu jis priims pesimistinę hipotezę, nepasitikės savo jėgomis, nesiryš šokti per ją – sušals ir pražus.  Jei, priešingai, pasirinks optimizmą, sutelks valią, – tik tada galės išsigelbėti. James‘as nesvarsto trečios galimybės: kas bus, jei optimistas bedugnės vis dėlto neįveiks. Ar tos paskutinės sekundės siaubo, nusivylus optimizmu, nėra baisesnės negu lėta žūtis sąmoningai pasirinkus pesimizmą kaip hipotezę// tokią galimybę įžvelgia mano studentai, nes aš James‘o optimizmą diegiu kaip gyvenimo prasmę pateisinančią ideologiją. Mano galva, net neįveikusiam bedugnės distancijos optimistui yra geriau negu bejėgiškai nykstančiam pesimistui. Jis dar turi galimybę sau pasakyti: „O vis dėlto buvau drąsus, nes bandžiau.“ Jis dar turi galimybę suvokti savo ryžto, gal net beprotybės galią. Tokie momentai savo didybe išperka nenusisekusios situacijos tragizmą. Ir visada dar lieka paskutinis šansas kaip galimybė. Galbūt krisdamas jis, pavyzdžiui, ims ir pakibs kur nors ant uolos. Ir galbūt bus kitų išgelbėtas. Taip yra nutikę vienam tikram alpinistui, mano tėvo vaikystės draugui. Bet šito savo bičiuliui parašyti aš negaliu. Labai nejaukiai jautiesi, kai, kam nors atsivėręs, išgirsti viską paaiškinančią teorinių banalybių tiradą. Rašau daug paprasčiau: „Sveikinu ir tave. Ačiū, kad neužmiršai ir kad dar esi. netikiu Shopenhaueriu, kad žmonės prisimena vieni kitus tiktai genami begalinio nuobodulio. Bet tikiu, kad jie vis dėlto neišvengiamai kenčia.“ Dar pridedu jau pati sau: nepaisant to, pasirenku tikėjimą, kad žmoguje vis dėlto glūdi slapta prisikėlimo galia. Bent akimirkai ištraukianti jį iš kančios ar nuobodulio. Ir kad išskleisčiau savo tikėjimą, sukūriau visą šią naujametinę istoriją. Iš tiesų nei bičiulio – „Nuobodulio riterio“, nei manęs pačios – kančioje „skrudinamos plekšnės“ realybėje lyg ir nėra. Tai – tik simboliai. Naujametinės kaukės, primenančios, kad bet kurią akimirką kiekvienas mūsų galime tokie tapti. Liksiu naivia metafizine optimiste, tikinčia, kad šis literatūriškai filosofinis žaidimas gali nors kiek sušvelninti mintis tų, kurie šiuos Naujuosius metus sutinka ne apimti imituojamo ar pseudošampaninio svaigulio, o smelkiami artimųjų praradimo skausmo, tragizmo nuojautos ar vienatvės gniaužtų. Kai laikrodis išmuš lygiai dvylika, pakelsiu šampano taurę už kiekvieno jų prisikėlimą. Pakelsiu jau ne kaip literatūrinis personažas, o kaip tikra, reali čia parašyto teksto autorė.

Baranova J. Baimė nuskęsti. Anapus mirties ir meilės. Vilnius: Apostrofa. 2009. P. 131 – 136
Iliustracija: Anton Scherbakov / Unsplash