Menai ir antikvariatas

Menai ir antikvariatas – savitas derinys. Menai yra labai tradicinė ir sena kūrybinių industrijų sritis, plėtojama tiek pat, kiek egzistuoja žmogus (prisiminkime urvinių žmonių piešinius, kurie turėjo ne tik estetinę, bet ir maginę bei egzistencinę prasmes). Antikvariatas, nors suponuoja tam tikras senienas, palyginti su menais yra naujas fenomenas. Tačiau jis yra naujas kaip tik todėl, kad apeliuoja į senus dirbinius ir istorinę senovę. Antikvariatas iškilo atsiradus tam tikrų (akivaizdu, kad ne visų) senų dalykų poreikiui, atsiradus norui prisiminti tai, kas ir kaip buvo. šis poreikis juo stipresnis, kuo labiau pasikeitęs tas „kas“ ir „kaip“, t. y. daiktas (tapęs keistenybe) ir jo gamybos technologijos (tapusios atgyvena). Šis poreikis susijęs su minėtu vienetinių dirbinių ar išskirtinių meno kūrinių poreikiu, tačiau ne bet kokie dirbiniai ir kūriniai tampa antikvariato objektais, kurių rinkos vertė taip pat priklauso nuo socialinių tendencijų (mados). Dirbiniai, nors atliepia panašų socialinį poreikį, vien imituoja tai, kas buvo padaryta ir nepretenduoja į „senienų“ statusą, nebent apeliuoja į senų technologijų atkartojimą.

Antikvariatas, atvirkščiai, pretenduoja į tai, kas sena, unikalu, autentiška, ir tai, kas tinkamai atstovauja vienam ar kitam praėjusiam amžiui. Tai, ką mes laikome „autentiška“ savo visuomenėje, susiję su mūsų ateities lūkesčiais. Kitaip tariant, antikvarinės vertybės – ne tiek mūsų praeities, kiek ateities reikalas. Antikvariato rinka yra labai didelė ir vis labiau plečiasi, vis daugiau dirbinių ir meno kūrinių įtraukiami į šią rinką. Tai atsiliepia ne tik atsvaros serijinei gamybai bei medijuotai masei poreikį, bet ir poindustrinės visuomenės margumą. Su antikvariato tendencijomis susijusi tiek architektūros mados, tiek paveldo politika. Dažnai paveldosauga tampa šios orientacijos įkaite (strategija be strategų): saugant senovės detales nuo dabarties invazijos leidžiama sugriūti visam pastatui, kurio :nebereikia“ dabarčiai arba saugoma net tai, ko nėra neleidžiant šiuolaikinių statinių formų senamiestyje. Paprastai tokių raudimų rezultatas – pažabota architekto kūrybinė idėja ir blankus kompromisas, svetimas saugotinai aplinkai (tokio kompromiso pavyzdys – marmurinis bunkeris (viešbutis) šalia Vilniaus katedros, su kurios klasicizmu sietųsi grakštus betono ir stiklo statinys). Jei pažvelgsime istoriškai, ši manija senienoms būdinga tik poindustrinei visuomenei, kai vienetiniai ir išskirtiniai (kaip ir bet kokie gaminiai) išėjo iš apyvartos: visais laikais sugriuvus ar sudegus bažnyčiai jos vietoje iškildavo naujų laikų estetinį skonį ir poreikius atitinkantys statiniai vietoj utopiško siekio sugrąžinti „senus gerus laikus“. Vilniaus senamiesčio grožis – barokinių detalių ant gotikinių skliautų margumas. Tiesa, tam tikras buvusių formų „prisiminimas“ būdingas kone kiekvienam stiliui – ne vien klasicizmui ar istorizmui. Vis dėlto „prisimintos“ detalės įgauna kitą pavidalą naujame kontekste.

Ištrauka: T. Kačerauskas. Kūrybos visuomenė. Vilnius: VGTU leidykla TECHNIKA. 2014. 88,89

Nuotraukoje: Janas Bulhakas / Jan Bułhak: Eglės katedros aikštėje, 1919 m.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code