Vaikai

 

Ir paprašė moteris, laikanti ant rankų kūdikį: „Kalbėk mums apie Vaikus.“

578176_4623032049179_1382278785_nIr jisai bylojo:
„Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie – savęs besiilginčio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus rūmuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato tikslą begalybės kelyje ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų eikliai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir liekantį lanką.“
[Gibran K. Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 2008. P.27, 28]

Share Button
P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti minerva@filosofija.info. AČIŪ!

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code