Vaikai

Ir paprašė moteris, laikanti ant rankų kūdikį: „Kalbėk mums apie Vaikus.“

Ir jisai bylojo:
„Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie – savęs besiilginčio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus rūmuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato tikslą begalybės kelyje ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų eikliai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir liekantį lanką.“
[Gibran K. Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 2008. P.27, 28]