Kiekvienas vertimas yra interpretacija

Sąlygos, kuriomis kas nors suprantama, geriausiai išryškėja nepalankiose ir sunkiose situacijose. Kokio kalbinio proceso čia esama, ypač pasimato tais atvejais, kai susikalbėti dviem svetimomis kalbomis tenka per vertėją. Šiuo atveju suprastintą prasmę vertėjas turi perkelti į tą kontekstą, kuriame gyvena pokalbio partneris. Aiškus daiktas, kad vertėjui nevalia iškreipti prasmės, kurią turi galvoje kitas pokalbio dalyvis. Prasmė privalo būti išsaugota; bet kadangi ją reikia suprasti kitos kalbos pasaulyje, ją būtina išreikšti kitaip. Todėl, net sakytume – jis visuomet yra interpretacijos pabaiga, kurią vertėjas suteikė duotajam žodžiui.

Vertimas nėra normalus mūsų santykio su svetima kalba atvejis. Būtinybė naudotis vertimu veikiau panaši į pokalbio partnerių prisipažinimą neįgaliais. Kai prireikia vertimo, tenka susitaikyti, kad viena kalba pasakytų žodžių dvasia neatitiks kita kalba perteiktų žodžių dvasios. Visiškai pašalinti šį neatitikimą niekuomet nepavyksta.

Nėra nieko sunkesnio už dialogą dviem svetimomis kalbomis, kai vienas pokalbio dalyvis šneka viena, o kitas – kita kalba: ir vienas, ir kitas partnerio kalbą supranta, bet nemoka ja kalbėti. Tada viena kalba tarsi kažkokios aukštesnės jėgos stumiama mėgina nurungti kitą kalbą ir tapti tarpusavio supratimo terpe.

Kai kas nors aiškinamasi, tada ne verčiama, o šnekama. Juk mokėti svetimą kalbą reiškia, kad jos nereikia versti į savąją. Kai žmogus tikrai moka kalbą, jam nereikia jokio vertimo, šis net neįmanomas. Suprasti kalbą dar toli gražu netolygu tikrai suprasti, nes čia nėra interpretacijos proceso – tai gyvenimo vyksmas. Kalba suprantama, kai joje gyvenama; šis teiginys, žinoma, tinka ne tik gyvosioms, bet net ir mirusioms kalboms.

Kiekvieną kalbą galima išmokti taip, kad tobulai ja kalbant nebeverčiama iš gimtosios ar į gimtąją kalbą, o svetima kalba mąstoma. Toks kalbos mokėjimas tarpusavio supratimui pokalbyje stačiai būtina išankstinė sąlyga. Bet koks pokalbis suponuoja kalbėjimą ta pačia kalba. Priklausomybė nuo vertimo yra kraštutinis atvejis, kuris hermeneutinį procesą, pokalbį, sudvigubina: tai jau vertėjo pokalbis su pašnekesio partneriu ir paties partnerio – su vertėju.

Teksto vertimas, nors ir kaip vertėjas būtų įsigilinęs ir įsijautęs į savo autorių, neįstengs visiškai atgaivinti rašymo metu išgyvenamos pirminės dvasinės jausenos: vertimas bus tik teksto atkūrimas, atliktas vadovaujantis supratimu to, kas jame pasakyta. Niekam neturi kilti abejonių, kad tai yra interpretacija, o ne grynas to paties proceso pakartojimas.

Reikalavimas, kad vertimas privalo būti ištikimas originalui, negali panaikinti esminio kalbų skirtumo. Kad ir kaip norėtume neprasilenkti su sąžine, vis tiek būsime priversti daryti keblius sprendimus. Panūdę vertime pabrėžti kokį nors mums svarbų originalo bruožą, tai galėsime padaryti tik sumenkindami kitus bruožus ar visai juos nuslopindami.

Vertimas, kaip ir kiekviena interpretacija, yra apšvietimas nauja šviesa. Tas, kuris verčia, turi prisiimti tokio naujo apšvietimo uždavinį. Akivaizdu, kad jis negali palikti nieko atvira, kas jam pačiam neaišku. Jis privalo išpažinti savo požiūrį. Jis privalo aiškiai pasakyti, kaip supranta. Kiekvieno rimtai savo uždavinį suprantančio vertimo tekstas yra aiškesnis ir šiek tiek paprastesnis už originalą. Nors atkurta būtų meistriškai, vis tiek trūks kai kurių obertonų, kurie girdimi originale.

Vertėjas dažnai skausmingai suvokia neišvengiamą atotrūkį nuo originalo. Vertimo atveju atsiduriama itin varginančio supratimo padėtyje, kurioje atotrūkį tarp svetimos ir savos nuomonės galiausiai tenka pripažinti nepašalinamu.

Parengta pagal Hans-Georg Gadamer „Tiesa ir metodas“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019)