Kaip Dievas gundė Abraomą (I istorija)

„Ir Dievas gundė Abraomą, ir tarė jam: paimk Izaoką, savo vienatinį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“

Buvo ankstyvas rytas, Abraomas anksti pakirdo, liepė pabalnoti asilus, paliko savo palapinę – o su juo ir Izaokas; Sara besileidžiančius slėniu pro langą lydėjo akimis, kol nebeužmatė. Tylėdami jie jojo tris dienas, ketvirtosios rytą Abraomas vis taip pat nepratarė nė žodžio, bet pakėlė akis ir tolumoje pamatė Morijos kalną. Jis liepė tarnams grįžti ir vienas, laikydamas Izaoką už rankos, ėjo į kalną. Ir Abraomas tarė sau: „neslėpsiu nuo Izaoko, kur jį veda šitas kelias.“ Jis stovėjo ramus, uždėjo ranką palaiminti Izaokui ant galvos, ir Izaokas pasilenkė palaiminimą priimti. Abraomo veidas buvo tėviškas, jo žvilgsnis švelnus, kalba drąsinanti. Tačiau Izaokas nepajėgė jo suprasti, Izaoko siela negalėjo pakilti; jis apkabino Abraomo kelius, meldė parpuolęs jam po kojų, maldavo dėl savo jauno gyvenimo, dėl savo gražių vilčių, jis priminė džiaugsmą Abraomo namuose, jis priminė sielvartą ir vienatvę. Tada Abraomas pakėlė berniuką ir ėjo paėmęs už rankos, o jo žodžiai buvo pilni paguodos ir padrąsinimo. Tačiau Izaokas nepajėgė jo suprasti. Abraomas užkopė į Morijos kalną, tačiau Izaokas nepajėgė jo suprasti. Tada Abraomas akimirkai nuo jo nusigręžė, ir kai Izaokas antrąkart pamatė Abraomo veidą, veidas buvo pasikeitęs, žvilgsnis – laukinis, visa išvaizda – klaikas. Jis stvėrė Izaoką už krūtinės, partrenkė jį žemėn, ir tarė: „Kvailas vaike, argi manai, kad aš tavo tėvas? Aš esu stabmeldys. Argi manai, kad tai Dievo įsakymas? Ne, tai mano noras“. Tada suvirpėjo Izaokas ir suriko iš siaubo: „dangaus Dieve, pasigailėk manęs, Abraomo Dieve, pasigailėk manęs, jei aš neturiu tėvo žemėje, tai tu būk man tėvas!“ Abraomas tyliai sau pasakė: „Dangaus Viešpatie, aš dėkoju tau; juk, geriau, kad jis manytų, jog esu nežmogus, nei kad prarastų tikėjimą tavimi.“

***

Kai vaikas turi būti atjunkytas, motina pajuodina sau krūtinę; iš tiesų būtų nuodėmė, jei krūtinė atrodytų labai patraukli, kai vaikui negalima jos gauti. Tad vaikas mano, kad krūtinė pasikeitė, bet motina yra ta pati, jos žvilgsnis meilus ir švelnus, kaip visada. Laimingas, kurio vaikui atjunkyti neprireikė baisesnių priemonių!

[Kierkegaard S. ard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai. 2002. P. 8, 9]