Apie madą atliepiantį skonį

Natūralus žmogaus polinkis – savo elgesiu lygintis su kuo nors už save reikšmingesniu (vaiko – su suaugusiuoju, paprasto žmogaus – su kilmingu) ir mėgdžioti jo manieras. Šio mėgdžiojimo, kuriuo siekiama neatrodyti prastesniam už kitus, ir būtent tais atvejais, kai nekreipiam dėmesio į naudą, dėsnis vadinamas mada.

Tad madą dera pavadinti tuštybe, nes jos tikslas nėra vidinė vertė; taip pat kvailyste, nes čia esama tam tikros prievartos vergiškai sekti pavyzdžiu, kurį visuomenėje mums daugelis duoda. Būti madingam – tai skonio reikalas; kas nepaisydamas mados laikosi senų papročių, tas vadinamas senamadžiu; kas mados nepaisymui net suteikia vertę, tas keistuolis.

Vis dėlto geriau būti madingu pusgalviu negu nemadingu, jei apskritai norima tą tuštybę žymėti šiuo negailestingu žodžiu; tačiau mados vaikymasis tikrai nusipelno tokio pavadinimo, jei dėl šios tuštybės aukojama tikra nauda ar net pareiga. – Visos mados jau pagal savo sampratą yra kintantis gyvenimo būdas. Juk kai mėgdžiojimo žaidimas fiksuojamas, tai mėgdžiojimas tampa papročiu, ir tada į skonį jau nekreipiama dėmesio. Tad naujumas yra tai, dėl ko mada tampa populiari, ir išradingumas išgalvojant visokias išorines formas, net jei šios formos išsigimsta į kažką fantastiška, o iš dalies ir į bjaurastį, – tai toną duodančių dvariškių, ypač damų, reikalas, o kiti jais godžiai seka, ir žemesniuose luomuose tos mados dar ilgai valkiojamos po to, kai aukštesnieji luomai jų jau būna atsisakę. – Taigi mada iš tikrųjų yra ne skonio reikalas (juk mada gali būti nepaprastai neskoninga), bet grynai tuštybės, kai norima pasipuikuoti, lenktynių siekiant tuo pranokti vienas kitą.

Su tikruoju, idealiu skoniu siejasi iškilnumas, taigi kai kas didinga, kas kartu ir gražu (antai iškilnus žvaigždėtas dangus arba, jei tai skamba ne per daug žemai, Šv. Petro bazilika Romoje). O pompastiškuma, pagyrūniškas siekimas pasirodyti, tiesa, kartais gali sietis su skoniu, bet ne be skonio pasipriešinimo, nes pompastiškumas skirtas didžiajai daugumai, o joje nemaža prastuomenės, kurios bukam skoniui labiau reikia juslinių pojūčių negu gebėjimo vertinti.

Ištrauka iš Immanuelio Kanto knygos Antropologija pragmatiniu požiūriu (iš vok. k. vertė R. Plečkaitis ir R. Rybelienė. Vilnius: Margi raštai. 2010. P. 161-163)
Iliustracija: Rene Böhmer / Unsplash