Pareiga filosofui – elgesio principas

Kadangi visuotinumas dėsnio, pagal kurį gaunami rezultatai, yra tai, ką tiesą sakant, pačia bendriausia prasme (formos požiūriu) vadiname gamta, t.y. daiktų būtimi, tai, jeigu tik ją sąlygoja visuotiniai dėsniai, bendras pareigos imperatyvas galėtų skambėti ir taip: elkis taip, tarytum tavo elgesio maksima per tavo valią turėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu.

Dabar norėtume išvardyti kai kurias pareigas pagal įprastą jų skirstymą: į pareigas sau ir pareigas kitiems, į tobulas ir netobulas pareigas.

1. Kažkam dėl daugelio bėdų, kurios jį privedė iki beviltiškumo, įkyrėjo gyvenimas, tačiau jis turi dar tiek proto, kad gali pats savęs paklausti, ar atimti sau gyvybę neprieštarautų pareigai sau. Tada jis bando išsiaiškinti, ar jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu. O jo maksima yra tokia: susidarau principą iš savimeilės atimti sau gyvybę, jei gyvenimas ateityje žada man daugiau vargų negu malonumo. Tačiau klausiama savęs, ar tas savimeilės principas galėtų būti visuotiniu gamtos dėsniu? Ir čia tuoj paaiškėja, kad, jei naikinti gyvybę su pagalba to paties jausmo, kuris turėtų skatinti ją palaikyti, taptų gamtos dėsniu, gamta prieštarautų pati sau ir, vadinasi, negalėtų egzistuoti kaip gamta, taigi minėtoji maksima negalėtų būti visuotiniu gamtos dėsniu, ir, vadinasi, ji visiškai prieštarauja aukščiausiam bet kurios pareigos principui.

Taigi praktinis imperatyvas skambėtų: elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno nors kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą. Pažiūrėkime, ar šitai įvykdoma.

Palikus ankstesnius pavyzdžius, paaiškėtų:

Pirma, tas, kurį persekioja mintis apie savižudybę, atsižvelgdamas į būtinos pareigos pačiam sau sąvoką, paklaustų savęs, ar jo poelgis atitiktų žmonijos idėją kaip tikslą patį savaime. Jei jis naikina save dėl to, kad pabėgtų iš sunkios padėties, tai jis pasinaudoja asmeniu tik kaip priemone, kad galėtų iki gyvenimo pabaigos išsaugoti pakenčiamą padėtį. Bet žmogus – ne daiktas, taigi jis ne tai, ką galima panaudoti tik kaip priemonę: visuose jo poelgiuose jį visada reikia traktuoti kaip tikslą patį savaime. Vadinasi, ir savo asmenyje aš negaliu disponuoti žmogumi: jį luošinti, gadinti arba žudyti. (Tikslesnį šio principo apibrėžimą, kurį reikėtų pateikti, kad būtų išvengta įvairių nesusipratimų tokiais atvejais, kaip pvz.: kūno organų amputavimas, siekiant išgelbėti, savo gyvybės statymas į pavojų, kad išsigelbėčiau, ir kt. – aš privalau čia apeiti: toks apibrėžimas priklauso moralei tikrąja to žodžio prasme.)

[I. Kantas. Dorovės metafizikos pagrindai]